Niekada neturėjau mokyklose nusiskundimų dėl blogo elgesio. Protingi, išsilavinę, nes patys stengėsi, mokėsi ir dirbo. Jau užaugę vyresni vaikai sukūrė savo šeimas. Jaunėlis dar mokosi, studijuoja. Tai visos mano mintys ir rūpestis – tik dėl jų.
Jeigu nebūtų vaikų, tai neįsivaizduoju savo gyvenimo. Dėl ko reiktų gyventi, kuo rūpintis, džiaugtis? Ir nesvarbu, kiek man padeda ar ne – juk toli gyvena, užsiėmę svarbiais reikalais. Svarbu, kad jiems sekasi, kad sveiki ir dorai gyvena. Meldžiuosi kiekvieną dieną už juos. Esu laiminga, kai jiems viskas gerai. Vaikai – tai gilioji prasmė, tai, kas lieka po mūsų. Ir dar anūkai. O visą kita tai ateina ir praeina.
Vyresniesiems buvo sunkiau, nes gyvenimo sąlygos buvo blogesnės. Jiems nebuvo nei kebabų, nei saldainių tiek daug, nei žaislų. Vienas kamuolys, su kuriuo žaidė ir krepšinį, ir futbolą, ir kvadratą. Bėgiojo prie upelio pasimaudyti, pažaisti su draugais šeimas, kepė iš molio blynus prieš saulę. Jaunėlis tai gyvena geriau: ir saldainiai, ir pyragaičiai, su kompiuteriu vis žaidžia. Anais laikais buvo sunkiau man asmeniškai, bet niekada nedejavau, nesiskundžiau niekam, o išgyvenau su mažiausiomis pajamomis. Svarbiausia, buvo dvasiniai dalykai – meilė ir geri tarpusavio santykiai.