Mes, vyrai, pasijuokiam iš tos situacijos kartu ir tuo viskas pasibaigia. Mes bejėgiai prieš moteris. Mes „savaime suprantama“ esame „stipresni“, o moterys tik „silpnos, bejėgės“ būtybės, kurios net musės negali nuskriausti, todėl mūsų vyrų argumentai negalioja. Mes automatiškai visada esame neteisūs, kiekvieno ginčo metu, nes juk „silpnesniam“ reikia duoti kelią, užleisti vietą...
Internete buvo pasirodęs trumpas filmukas, filmuotas slapta kamera. Aktoriai vaizduoja, jog susikivirčijo. Dvi vienodos situacijos, tačiau dvi skirtingos baigtys. Jei vyras puola moterį, aplinkiniai žmonės tuoj pat ją ima ginti ir užstoti. Jei moteris puolą vyrą, aplinkiniai tik juokiasi. Šis filmukas yra puikus pavyzdys, kokiame dvigubų standartų pasaulyje gyvename (...).
Nuolat žiniasklaidoje girdima apie užguitąsias moteris ir jas skriaudžiančius vyrus, tačiau tik retkarčiais į dienos šviesą „išlenda“ nuo moterų nukentėjęs vyras. Situacija tokia visų pirma dėl mūsų pačių, vyrų, kaltės. Mums vis dar gėda prisipažinti, kad galime būti nukentėję nuo moterų.
„Būk vyras, nesiskųsk“, - sakome vieni kitiems. Tačiau neretai per tą „vyriškumą“ tampame dar labiau nevyriški. Liekame vieni patys su savo problemomis, o tai mus varo į savęs žalojimą (alkoholizmą ar net savižudybę (ne paslaptis, kad Lietuvoje vyrai žudosi daug dažniau nei moterys)).
Mylėkime save. Niekas neprivalo būti kartu su žmogumi, kuris nuolat „groja“ nervais, priekaištauja, nurodinėja, kaip turime elgtis, ką sakyti, ką daryti, ko nedaryti. Bendrame gyvenime reikalingi kompromisai. Tačiau tai ir turi būti kompromisai, o ne amžinas nuolaidžiavimas. Jei jau matote, kad „prarandate save“, tampate tik mazgote be nuomonės, verta pagalvoti, ar tikrai dar verta gyventi kartu.
Dar blogiau, po ilgo psichologinio spaudimo tampame psichiškai nestabilūs ir kartais imamės fizinio smurto. Tokių situacijų privalome išvengti. O kad neprieitumėme iki to, reikia suvokti, kad esame laisvi ir NIEKADA neprivalome kentėti priekaištų, nurodinėjimų, žeminimo ir kitokio psichologinio spaudimo. Vyrai dažnai pasiduoda psichologiniam spaudimui, bijodami prarasti savo antrąją pusę. Tačiau ar tikrai verta gyventi su tokiu žmogumi, kuris suteikia daugiau skausmo, nei džiaugsmo? Statistika rodo, jog maždaug du trečdalius skyrybų inicijuoja moterys. Tai dar kartą parodo, jog vyrai bijo padaryti lemtingą žingsnį ir užbaigti nenusisekusią santuoką. Rinkimės savo gyvenimo partneres atsakingai, ir nebijokime jų prarasti. Ne pasaulio pabaiga, jei pirmu kartu nepavyko susirasti moters su kuria mums gera kartu.
Sociologė Aušra Maslauskaitė nesenai kalbėjo apie tai, kad santuokoje vyrai dažniausiai gauna „premiją“ – žmonos nemokamą darbą buityje, o moteris – atvirkščiai – gauna baudą ištekėdamos. Lankiausi pas vieną seną draugą, kuris nesenai vedė. Žmona nedirbanti, studijuoja. Jis moka už jos mokslus, už butą, remia jos tėvus, bei išlaiko ją pačią. Jis paprašė savo žmonos padaryti jam arbatos. Ji jam atsakė, jog dabar jo eilė daryti arbatą visiems, nes praeitą kartą ji darė arbatą.
Prisipažinsiu, pamačius tą vaizdelį man pagailo draugo, gavusio tokią „premiją“. Šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti, kad turėtumėme atidžiau rinktis savo „premijas“ ir tikrai neskubėti vesti tik dėl to, jog jums „reikia žmonos, nes visi kiti jas turi“. Riterių laikai baigėsi, yra tiesiog kvaila manyti, kad pataikaudami ir pildydami kiekvieną moters užgaidą užsitarnausime jos pagarbą.
Esame lygūs, todėl ir elkimės kaip lygus su lygiu. Moterys gavo laisvę, o su laisve ateina ir atsakomybė. Todėl jei jūs vedate moterį, kuri nemato savęs kaip „namų šeimininkės“, tačiau taip pat nesugeba savęs visiškai išlaikyti, „premija“ tokios situacijos niekaip nepavadinsi.
Dažnai galima išgirsti, kad moterys yra nuolat išnaudojamos namuose, kad joms niekas nemoka pinigų už buities darbus, maisto ruošimą, drabužių skalbimą. Gyvenu Vilniuje, esu 27 metų vyras. Maistą gaminu sau pats, drabužius skalbiu irgi pats, nesu pedantas, bet elementarią tvarką visada palaikau. Tiesa pasakius, nežinau nei vieno savo pažįstamo bendraamžio, kuris nemokėtų pasigaminti sau valgyti ar išsiskalbti drabužių. Neretai mano draugai gamina savo draugėms, tą patį darau ir aš. Nemanau, kad šis „išnaudojimas“ apskritai egzistuoja mano kartos ir jaunesnių tarpe (na nekalbu apie visokius asocialius atvejus).
Dar vienas atvejis, kurį mes pripratę matyti tik iš moteriškosios pusės, yra vaikų auginimas. Vyrai yra kritikuojami, kad jie per mažai laiko ir pastangų skiria vaikų auginimui. Iš dalies sutinku su šiuo teiginiu, vyrai neretai tikrai per mažai domisi savo vaikiais. Tačiau neretai būna ir taip, kad vyras nori auginti, auklėti savo vaiką, tačiau nuolat sulaukia kritikos iš vaiko motinos, jog jis kažką daro „negerai“.
Moterys bijo palikti vaiką su tėvu. Prieš palikdamos, dažnai duoda labai konkrečius nurodymus, kaip jis turėtų su tuo vaiku elgtis: ką galima daryti, ko negalima, kiek jį aprengti ir t.t. Jei tik vyras elgiasi „ne pagal instrukcijas“ , kyla didelis nepasitenkinimas. Todėl neretai vyrai tiesiog bijo būti tėvais savo vaikams, nes žino, kad jeigu jie elgsis taip kaip jie norės su savo vaiku, gali kilti labai daug nesutarimų su vaiko mama. Moterys, duokite vyrams daugiau laisvės elgtis su savo vaikais taip kaip jie supranta ir pamatysite, kad vyrai mielai pasidalins vaikų auklėjimo „našta“.
Pabaigai dar karteli apie dvigubus standartus. Nesuprantu tokių dalykų, kaip noro įvesti minimalią moterų kvotą valdančiose institucijose, kad valdžia nebūtų tokia „vyriška“. Tai jau yra vyrų diskriminavimas. Kodėl tada niekas nekalba apie minimalias moterų kvotas šachtose, naftos platformose ir kitose pavojinguose „vyriškuose“ darbuose?
Dar vienas mitas, kad moterys apmokamos prasčiau nei vyrai. Padarykime eksperimentą, pasižiūrėkime pro langą ir pabandykime suskaičiuoti, kiek visko yra padariusios moterys ir vyrai. Turiu galvoje, kas nutiesė kelius, pastatė namus, tiltus, viadukus, galų gale, geni medžius ar pjauna žolę? Sakysite moterys negali prie viso šito prisidėti, nes buityje dirba milžinišką ir neapmokamą darbą? Bet kodėl nuėjus į bet kurį prekybos centrą, vos ne 80 procentų parduotuvių ir prekių (ypač prabangos prekės) yra skirtos moterims? Jei moterims niekas nemoka už jų darbą, iš kur jos tokios turtingos? Ir ar tik nepasitaiko taip, kad tas prekes perka moterims vyrai už jų „neapmokamą“ darbą namuose?
Šiaip ar taip, aš nesu nusistatęs prieš moteris. Gerbiu visas, kurios yra vertos pagarbos (o tokių tikrai nemažai yra). Lietuvoje moterys ypač stiprios ir veržlios, neretai daug ką daro geriau nei vyrai. Tačiau nebegaliu pakęsti nuolatinio „jojimo“ ant vyrų. Kiekvieną dieną atsidarius populiarius portalus ar įsijungus televizorių galima išgirsti moteris, besiskundžiančias vyrais. Jei jau mes tokie blogi, turime teisę ir patys pastebėti jūsų netobulumus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Vyrai sukilo – nebenori kęsti moterų priekaištų, kuriuos prilygina smurtui! Tokią žinią skleidžia skaitytojai, komentuodami straipsnį apie žiauriai muštą nėščiąją. Pasak vyriškos lyties atstovų, nerašoma apie psichologinį smurtą, kuris juos paguldo į ligoninės lovą, diskriminaciją, kurią jie turi patirti vejami iš namų.
„Kai kurios Lietuvos bobos yra labai aršios ir agresyvios! Tokios dažniausiai ir puola vyrus, o paskui jos dar ir apkaltina vyrus smurtu, nors pačios smurtauja prieš vyrus! Todėl manau, kad Lietuvos vyrai yra diskriminuojami, nes tik vyrus iškeldina iš namų, o moteriškės, nors ir smurtauja, kaip visada būna „nekaltos“ ir nėra iškeldinamos iš namų“, - piktinosi vienas komentatorius.
„(...) Gal duokite vyrui parašyti? Ar bent numanote, kiek yra sužalotų vyrų? Ar lankėtės kada kardiologinėse, kur guli tūkstančiai vyrų po infarktų? Kodėl nerašote apie psichologinį smurtą šeimose? Juk jo pasekmės - dar žiauresnės nei fizinio. Po to tūkstančiai gauna infarktus, ir tūkstančiai nusižudo. Juk yra net baudžiamasis straipsnis už privedimą iki savižudybės“, - piktinosi kitas.
„Moterys smurtui naudoja įvairius namų apyvokos daiktus, peilius, kėdes, verdantį vandenį, puodus, lygintuvus (ar dar tęsti?). Be to, fiziškai neretai stambios moterys yra fiziškai stipresnės už vyrus. Tačiau net ir fiziškai silpnesnės puola traumuoja vyrus fiziškai, nes vyrai nesipriešina, o isterikuojančios smurtautojos tuo naudojasi. Be to, psichologinis smurtas žeidžia labiau nei fizinis, nuolatinės patyčios, niekinimas, apkalbos, šmeižtai, aplinkinių ir vaikų nuteikinėjimas prieš vyrą - tai taip pat smurtas artimoje aplinkoje (...)“, - rašė Roku pasivadinęs skaitytojas.
Kviečiame DELFI skaitytojus atsiliepti – pasidalinkite savo patirtimi, mintimis ar istorija. Vyrai, ar iš tiesų kenčiate nuo nuolatinių priekaištų, esate patyrę psichologinį smurtą, susidūrėte su atmestinu požiūriu į Jūsų bėdas? O gal pasisakyti nori moterys, besistebinčios vyriškių įžūlumu ir galinčios papasakoti savo istoriją? Padėkite parodyti abi puses – kaip ir dėl ko kenčia šiuolaikiniai vyrai ir moterys.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Smurtas“ iki liepos 7 d. Vieno teksto autoriui įteiksime 100 litų vertės dovanų kuponą „Trasalis“ poilsiavietėje.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: