Kai mėgavausi atmosfera, jaunas padavėjas, vardu Hasanas, šiltai šypsodamasis priėjo prie manęs. Jo akys spindėjo entuziazmu, kai jis paklausė: „Iš kur tu? Ką tu čia veiki?“ Vos 22-ejų Hasanas troško bendrauti ir praktikuoti anglų kalbą. Jis aiškino, kad dėl riboto turistų skaičiaus regione galimybės susikalbėti šia kalba buvo retos.
Įsitraukiau į pokalbį su Hasanu. Jis dalijosi istorijomis apie savo svajones, siekius ir meilę gimtajam miestui. Mes radome bendrą kalbą abipusiame susižavėjime kultūriniais mainais.
Hasanas maloniai pasiūlė man apžiūrėti miesto centrą, kai baigs darbą. Nekantriai sutikau nes kas gali buti geriau už vietinį gidą? Susitarėme susitikti vėliau vakare.
Kai saulė pradėjo leistis, mes su Hasanu susitikome netoli restorano. Jis mane pasitiko plačiai šypsodamasis ir pradėjo mūsų ekspromtą. Pasivaikščiojome siauromis žavingomis Antakijos gatvelėmis. Hasanas labai didžiavimas savo miestu.
Prabėgo valandos, kupinos juoko, istorijų ir tikro ryšio. Būtent per tą laiką supratau tikrąjį Hasano gerumo ir svetingumo mastą.
Kai 2023 m. vasario 6 d. įvyko žemės drebėjimas, buvau labai sukrėstas ir nuliūdęs. Negalėjau patikėti, kad miestas kuriame gyvena apie 400 000 žmonių buvo taip nuniokotas.
Susisiekiau su Hasanu per WhatsApp. Hasanas išgyveno žemės drebėjimą ir buvo saugus. Jam pasisekė, kad žemės drebėjimo dieną jo nebuvo Antakijoje.Tačiau griuvėsiuose jis neteko visų savo šeimos narių. Tai tik vieno žmogaus istorija. Per žemės drebėjimą Turkijoje žuvo daugiau nei 50 000 žmonių.
Praėjusią savaitę vėl turėjau galimybę aplankyti Antakiją ir Iskenderuną. Tai, ką pamačiau, neteko žado. Antakijos miestas buvo visiškai sunaikintas. Pastatai virto griuvėsiais, o gatvės buvo užpildytos nuolaužomis. Nebuvo nei parduotuvių, nei restoranų, nei kavinių. Tik keli civiliai vaikščiojo per griuvėsius... Mieste būdį tik kariuomenė, policiją ir kitos viešos tarnybos. Policijos ir kariuomenės buvimas tapo būtinas, kad apsaugoti nuo plėšikų ieškančių vertingų dalykų po nuolaužomis.
Ėjau gatvėmis, kuriomis kažkada vaikščiojau, ir bandžiau įsivaizduoti, kaip tai turėjo būti per žemės drebėjimą. Aš net negalėjau suvokti baimės ir chaoso, kurį turėjo patirti žmonės.
Taip pat aplankiau perkeltų asmenų stovyklą Antakijos pakraštyje. Stovykla buvo pilna žmonių, netekusių namų, šeimų ir draugų. Susitikau su kai kuriais stovyklos žmonėmis ir mane nustebino jų atsparumas. Jie buvo praradę viską, bet vis dar tikėjosi šviesios ateities.
Didžiausias žemės drebėjimas Turkijoje nuo 1939 m. buvo tragedija, tačiau jie taip pat parodė žmogaus stiprybę. Tokio niokojimo akivaizdoje žmonės susirinko padėti vieni kitiems. Po niokojančio žemės drebėjimo jų gyvenimas pamažu atkuriamas. Kai kurie randa naują pradžią naujuose miestuose. Kiti nusprendžia pasilikti, skirdami savo pastangas savo namams atkurti.
Svarbu pažymėti, kad žiniasklaida neberašo padėties po žemės drebėjimo. Tai nereiškia, kad viskas išspręsta ir atstatyta, o žmonės gyvena laimingą gyvenimą. Nuo nelaimės praėjo tik 4 mėnesiai, o darbų dar labai daug. Tai apima miestų atstatymą, darbą žmonių psichinės sveikatos srityje ir paramos teikimą tiems, kurie prarado viską.
Tikiuosi, kad šis straipsnis padės žmonėms priminti apie situaciją Turkijoje. Taip pat tikiuosi, kad tai paskatins žmones aukoti organizacijoms, kurios siekia padėti žmonėms, kuriems jos reikia:
Pagalba nukentėjusiesiems Turkijoje
Ahbap: https://ahbap.org
Acil Kurtarma (AKUT): https://www.akut.org.tr/en/donation
Kızılay (Turkijos raudonasis pusmėnulis): https://www.kizilay.org.tr