Buvau dar pradinukė, parkiūtinau namo pakampiais, kaip šuo be uodegos. Kitą dieną mokykloje duodama užduotis – parašyti rašinėlį apie sausio 13 d. nakties įvykius. Klasėje – tyla. Visi kažką bando iškūrybinti mažutėse galvelėse. Man atrodo, kad nieko nesukurpiau.
Po kurio laiko skaičiau „Vakarų ekspresą“ ar „Klaipėdą“, ten išspausdintas geriausias rašinėlis. Maždaug tokio stiliaus kaip „verkiau prisiglaudusi prie sienos“. Tada aš (rašytojos kompleksas) pagalvojau: „Et, mano namuose yra pianinas, ta raudojimo scena šalia pianino būtų išmušusi visus kamščius vertintojų galvose.“
Man ta tyla klasėje geriausiai atspindi tuos įvykius. Ir nė vienas parkeris nesujudėjo, gal net saulė švietė pro langą (reikia patikrinti tos dienos orus), o gal tai mano vaizduotė.
Na, bet ne veltui mes, lietuviai, vadinami Baltijos italais dėl savo karšto temperamento. Aš manau, jeigu ne žemaičiai, neaišku, kur mes su ta Lietuva būtume. Bet čia jau kita tema. Skrenda strėlės iš kitų Lietuvos etnoregionų – teisybės dėlei, nesu šimtaprocentinė žemaitė.
Sausio 13 dieną 8 val. visi uždegsim arbatines žvakutes ant palangių dešimčiai minučių. Blankios švieselės plaikstysis languose, o nuotraukose išeis nekokios, mūtnos (besisklaidanti ryto prieblanda). Bet jausmas vienybės bus geras.