Prieš kelias dienas iš Lietuvos ambasados Norvegijoje gavus rinkėjo kortelę ir daugiamandatės, vienmandatės bei referendumo rinkimų biuletenius, susimąsčiau: visgi kuriai politinei jėgai atiduoti savo balsą? Pastarasis klausimas vėl tapo aktualus – ilgą laiką viskas lyg ir buvo aišku, tačiau pastarieji pusė metų mane savo apsisprendimu privertė suabejoti. Kaip išlikti ištikimam savo pažiūroms bei pasirinkti tinkamai?
Kas tai yra centro-kairė?
Pirmiausia, šiek tiek apie nuosaikią (centro-)kairę. Centro-kairiosios pažiūros būdingos socialdemokratinėms, socialliberalioms politinėms jėgoms bei, dalinai, žaliesiems. Kalbant bendrai, centro-kairieji pasisako už realią galimybę žmogui siekti laimės ir sėkmės taip, kaip jis tai supranta.
Skeptiškai yra žiūrima į tradicinės moralės normas, diktuojančias normalų elgesį implikuojant tokio elgesio siektinumą: manoma, kad žmogus ne tik turi turėti teisę laimę suvokti ne vien pagal tai, kokį laimės suvokimą pateikia tradicinės moralės normos, bet ir jos realiai siekti, nepaisant tradicionalizmo. Taip suteikiama asmeninės laimės siekimo galimybė ne vien tiems, kurie laimingi gyvendami pagal konservatyvias moralės normas, bet ir tiems, kuriuos tos normos varžytų.
Nuosaikiųjų kairiųjų pažiūrų žmonės taip pat pasisako už lygias galimybes ne vien teoriškai/teisiškai (tą akcentuoja dešinieji liberalai), bet ir realiai. Centro-kairieji sako, kad žmogus privalo turėti tokias pat startines galimybes pasiekti laimę, nepriklausomai nuo kilmės, tėvų neturto, blogos sveikatos ir panašiai. Visa tai turi turėti kiek įmanoma mažiau įtakos siekiant asmeninės laimės ir sėkmės. Iš to ir kyla parama kiek įmanoma labiau prieinamam švietimui, garantuotai sveikatos apsaugai ir socialinės apsaugos sistemos plėtrai sprendžiant jaunimo, jaunų šeimų bei perkvalifikavimo problemas.
Žinoma, paminėti galima ir dar daugiau centro-kairiųjų pažiūrų ypatumų, kaip, pvz., parama pilietiškumui, tačiau geriausiai centro-kairės pažiūras nusako žodžių junginys „equality of condition“ – sąlygų lygybė – aukso viduriukas tarp „equality of opportunity“, kurį remia dešinieji liberalai, ir tarp „equality of outcome“, kuris būdingas tolimosios kairės politinei minčiai.
Apie kairiųjų partijų Lietuvoje asortimentą: pagrindinės kairiosios (?) partijos
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) yra vienintelė iš Seime esančių pagrindinių partijų, save vadinanti kairiąja. LSDP yra susilaukusi daug kritikos tiek iš senesnių LSDP narių, tokių kaip gerb. Aloyzas Sakalas, tiek iš politikos komentatorių, dėl nepakankamo partijos kairumo.
Na, ir iš tiesų, LSDP valdymo laikais, 2001-2008 m., realiai buvo vykdoma neoliberali ekonominė politika. Progresiniai mokesčiai nebuvo įvesti, pajamų mokestis buvo net mažinamas, kas, pridėjus populistinį LSDP išlaidavimą, reiškė ekspansyvistinę ekonominę politiką ekonominio pakilimo metu ir didelę infliaciją. Nekilnojamo turto mokestį visiems, o ne tik komerciniais tikslais naudojamam NT, apskritai įvedė dešinieji.
Vietoje atsakingos ir į ateitį orientuotos socioekonominės politikos, socialdemokratai 2001-2008 m. vykdė populistinę neoliberaliają, kas dalinai prisidėjo prie tokių ekonominių problemų, kokios jos yra dabar. Jau nekalbant apie LSDP indėlį į energetinės priklausomybės nuo Rusijos nemažėjimą jų valdymo laikotarpiu.
2009 m. senosios LSDP – dar prieš LSDP susijungimo su ekskomunistais – atstovo Algirdo Butkevičiaus išrinkimas LSDP pirmininku paskatino tikėtis permainų. Na, ir išties, atrodė, kad LSDP pagaliau turi realią galimybę atsinaujinti ir tapti modernia vakarietiška socialdemokratine politine partija, kokios Lietuvai taip desperatiškai reikia.
Tačiau gan greitai nepagrįsta populistinė A. Butkevičiaus sau prieštaraujanti retorika valdančiųjų darbui parodė tikrąją situaciją LSDP. Valdantieji buvo kritikuojami už tai, kad nesiskolina daugiau tam, kad galėtų vykdyti skatinamąją fiskalinę politiką, ir eina taupymo keliu. Po kelių metų tie patys socialdemokratai kaltino valdančiuosius valstybės praskolinimu, nors patys anksčiau advokatavo dar didesniam įsiskolinimui.
Žinoma, yra racionalizuojama teigiant, kad LSDP pritarė skolinimuisi iš TVF pigiomis palūkanomis, tačiau tuomet LSDP turėtų suvokti, kad TVF reikalavimui mainais į paskolą yra dar didesnis taupymas ir dar liberalesnės reformos, ir už tuos pinigus skatinamosios fiskalinės politikos vykdyti praktiškai nebūtų galima.
Nors dabartinė LSDP retorika pagaliau, atrodo, ima įgauti centro-kairiosios partijos įvaizdį, tačiau esminis klausimas: ar, LSDP, jei laimės rinkimus, tikrai negrįš prie „pragmatiškos“ Brazausko „pseudo-socialdemokratinės“ politikos? Viliuosi, kad atsakymas į šį klausimą yra teigiamas.
Darbo partija (DP) – skirtingai nei socialdemokratai – savęs jau nebeidentifikuoja su politine kaire, nors 2004-aisiais, ką tik DP susikūrus, ir buvo mėgta naudotis kairiąja retorika. Nepaisant to, „darbiečiai“ save geriausiai identifikuoja ne su politine kaire, bet su centru. 2011 m. prie DP prisijungę centro-kairieji Artūro Paulausko socialliberalai Darbo partijos ideologijai (jei apskritai tokia yra), atrodo, įtakos nepadarė.
Didžioji dauguma politikos analitikų bei ekonomistų DP įvardina greičiau ne kaip centristine, bet populistine partija. Vienas kitam prieštaraujantys politiniai siekiai – na, kad ir tas pats siekis iki kitų metų pabaigos minimalų atlyginimą didinti iki 1509 litų tuo pačiu metu per kelerius metus pilnai panaikinant nedarbą – yra skirti greičiau ne kiek realios alternatyvos dabartinei politikai pasiūlyti, bet paprasčiausias apeliavimas į protesto elektorato jausmus.
2006-aisiais DP buvo pateikti kaltinimai dėl pajamų ir išlaidų slėpimo bei mokesčių vengimo - taip vadinama „juodosios buhalterijos byla“. DP kaltinama paslėpusi 24 mln. Lt pajamų, 23 mln. Litų išlaidų bei virš 4 mln. Lt nesumokėtų mokesčių. Po to Viktoras Uspaskichas daugiau nei metus slėpėsi Maskvoje, iš kur Lietuvą kaltino žmogaus teisių pažeidinėjimu ir politiniu susidorojimu.
Politologai DP laiko viena lankstesnių partijų, kuri galėtų bendradarbiauti su santykinai dideliu politinių partijų kiekiu. Populizmas įgalina „darbiečius“ eiti obuoliauti tiek su TS-LKD, tiek su socialdemokratais: nei „darbiečiai“ yra labai jau kairioji/dešinioji partija ekonominėje sferoje; nei jie yra labai jau liberalūs/konservatyvūs moralinėje sferoje. Kitais žodžiais tariant, „darbiečiai“ tinka visiems.
Kad ir kaip ten bebūtų, vargu ar prorusiškumas, nuolatinė įtikimo visiems strategija, populizmas, principų neturėjimas bei nepagarba Lietuvai yra centro-kairiųjų pažiūrų savybės.
Mažesnės partijos – reali alternatyva?
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) – anksčiau Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – per pastaruosius trejetą metų patyrė keletą svarbių pokyčių. Pirmiausia, iš partijos pasitraukė prorusiškų pažiūrų lyderė, kunigaikštienė, buvusi žemės ūkio ministrė Kazimira Danutė Prunskienė. 2009-aisiais m. Liustracijos komisija Kazimierą pripažino bendradarbiavus su KGB su slapyvardžiu „Šatrija“. Tiesa, 2011-aisiais m. teismas panaikino šį Liustracijos komisijos sprendimą.
Šių metų pradžioje LVŽS deklaravo savo ideologinį pokytį: pavadinimas iš Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga tapo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Partija pasisakė dėmesį kreipsianti ne vien į agrarines problemas, bet ir į žaliųjų keliamą aplinkosauginę problematiką. Tik, va, kyla klausimas: kiek tas „ideologinis pokytis“ yra realus?
Nors LVŽS ir oponuoja Visagino atominei elektrinei, nėra aišku, ar tas jūs oponavimas tikrai yra dėl siekių „išsaugoti Lietuvos gamtą“, o ne dėl didžiojo rytinio kaimyno interesų atstovavimo... Juolab, kad LVŽS, kaip ir kiti Lietuvos žalieji judėjimai, neoponuoja elektrinių statyboms Kaliningrade ir Baltarusijoje.
Kita kritikos strėlė LVŽS – dėl subsidijų žemės ūkiui. Kaip žinia, Europos Sąjungoje žemės ūkis yra labiausiai protekcionistiškai saugomas ir subsidijuojamas ekonominis sektorius iš visų. Pagrindinė problema ta, kad tų subsidijų atsipirkimas yra labai abejotinas – ne vien ekonomine prasme, bet ir sociologine: pačios subsidijos būtų pateisinamos, jei subsidijuojama būtų sritis, kurianti daug darbo vietų didelio nedarbo kontekste. Nors pats žemės ūkis turi potencialo sukurti daug darbo vietų, tačiau tokios subsidijos, kokios jos yra dabar, darbo vietų žemės ūkyje nekuria, o, turint omenyje, kad Europos Sąjungoje žemės ūkio sektoriuje vyrauja perprodukcija, kurti praktiškai ir negali.
Centro-kairiosios visuomeninio solidarumo vertybės vargiai dera su atstovavimu siauros srities interesams.
Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) – tai bene didžiausias nusivylimas. LSDS susikūrė 1999 m., kai nuo tuometinės LSDP atskilo ta socialdemokratų dalis, kuri nepritarė tuometinės LSDP susijungimui su ekskomunistine Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP). Nuo pat įsikūrimo, LSDS nuosekliai kritikavo LSDP kaip nepakankamai socialdemokratinę; kritikavo Algirdo Brazausko bei Gedimino Kirkilo vyriausybes dėl populizmo, dėl atstovavimo turtingųjų interesams, dėl neoliberalios socioekonominės politikos. Kuo jau kuo, bet LSDS principingumu abejoti nebuvo galima.
Tačiau šių metų pirmojoje pusėje LSDS ėme bendradarbiauti su trimis dešiniosiomis nacionalistinėmis politinėmis partijomis – Tautininkų sąjunga, Lietuvos centro partija bei Tautos vienybės sąjunga. Nors, bent jau kol kas, LSDS tikrųjų socialdemokratinių vertybių lyg ir neišsižada, tačiau toks jų suartėjimas su dešiniaisiais paskatina gerai pagalvoti, ar tikrai jiems verta atiduoti savo balsą. Juk koalicijoje „Už Lietuvą Lietuvoje“ yra ne vien LSDS kandidatai, tačiau ir tie kandidatai, kurie nesibodi nacių svastikos – oi, atsiprašau, tai yra baltų religinio simbolio, kaip aš galėjau suklysti... – bei antisemitines karikatūras naudoti savo rinkimų kampanijose.
Tikroji socialdemokratija ir šovinistinis nacionalizmas yra nesuderinami.
Socialistinis liaudies FRONTAS – SLF – tai dar viena santykinai ryški kairioji „žvaigždė“ politinėje padangėje. Apie ją daug pasakoti nereikia – tai yra prorusiška partija, oficialiai atstovaujanti tolimosios kairės politinei ir ekonominei minčiai. Ji kelia tokius klausimus, kaip „kas 1991 sausio 13 d. šaudė į savus?“ bei atvirai kvestionuoja sovietinės okupacijos faktą.
SLF savo reikalavimu dėl 1500 minimalios algos ir 6 valandų darbo dienos pranoksta net ir Viktoro Uspaskicho „darbiečius“. Na, kad ir kaip ten bebūtų, nuosaikių kairiųjų pažiūrų rinkėjas į šią partiją rimtai tikrai nežiūrės: nepaisant visų sunkumų, Nepriklausoma Lietuva yra neabejotinai tūkstantį kartų geriau nei LTSR.
Pabaigai
Taigi pateikti atsakymą į užduotą klausimą visgi yra nelengva. Centro-kairiosios socialdemokratinės politikos Lietuvoje dar nebuvo. 1992-1996 m. Lietuvą valdžius ekskomunistinei LDDP, bei 2001-2008 valdžius LDDP dominuojamam LDDP ir LSDP jungtinei partijai, buvo vykdoma dešinioji privatizacijų, ekonominio dereguliavimo, mokesčių mažinimo ir neatsakingo populizmo politika. Nepaisant to, socialdemokratinė politika šiandienos Lietuvai yra reikalinga kaip oras: LLRI siūlomo laukinio kapitalizmo – atseit, „atsakomybės už save“ – kelias pamirštant „equality of condition“ sąlygą Lietuvos socialines problemas ilgainiui išspręs taip, kad neliks per trečdalio piliečių.
Su vakarietiškai moderniomis centro-kairiosiomis partijomis Lietuvoje yra itin sudėtinga situacija. Liberalams gerai – jie turi Liberalų sąjūdį; konservatoriams irgi – jie turi TS-LKD. Kairiesiems lieka arba prorusiškos populistinės utopinės partijos – FRONTAS, Darbo partija; arba prėska ir nieko naujo nesiūlanti LVŽS, arba nacionalsocial"demokratinė" 4 partijų koalicija, kurioje yra ir praktiškai vienintelė socialdemokratinė partija LSDS. Lieka LSDP... su labai dideliu klaustuku.
Sociologinės apklausos žada pergalę Darbo partijai ir socialdemokratams. Tikėtina, kad šioms partijoms prireiks paramos ir iš konservatyvios dešiniosios populistinės „Tvarkos ir Teisingumo“ partijos. Kad ir kaip ten bebūtų, po šių rinkimų dešiniuosius tikriausiai pakeis nekairieji.
Tai yra asmeninė nario nuomonė, o ne oficiali Akademinio politologų klubo (APK) pozicija.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!