Lašas, perpildęs mano kantrybę ir privertęs sėsti prie kompiuterio, buvo DELFI straipsnio antraštė „Lietuvos tragedija verčia verslininkus gręžtis į egzotines šalis“. Tiems, kas nesuprato, tragedija antraštėje – tai emigracija iš Lietuvos. Pasistengiau parašyti tekstą kuo paprasčiau ir griežčiau, kad mano mintys pasiektų emigrantų grupę Nr. 2 (žiūrėti žemiau). Jeigu kas iš jų susimąstys ir pakeis savo gyvenimą, vadinasi, aš savo laiką leidau ne veltui. Bet, žinoma, esu pasirengęs ir purvo bei įžeidimų srovei mano adresu.
Iš pradžių priminsiu, kad 2003 m. gegužės 10-11 d. referendume dauguma Lietuvos piliečių balsavo už narystę ES. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva prisijungė prie vieningos prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos rinkos. Nuo šios dienos važiavimas iš Balbieriškio į Londoną nustojo skirtis nuo važiavimo iš Šiaulių į Vilnių. Logiška numanyti, kad migracijos procesus reikėtų nagrinėti ES sienose, o ne atskirai Lietuvos ribose.
Kaip Lietuvos gyventojai pasinaudojo judėjimo ES viduje laisve?
Emigrantų grupė Nr. 1: išsilavinę ir protingi žmonės. Jiems persikėlimas į kitą šalį – tai žingsnis socialiniais laiptais į viršų – aukštesnė pareigybė, prieiga prie naujų technologijų, žinių, augimas karjeros laiptais. Paprastai dar prieš persikėlimą jie moka užsienio kalbą, jie turėjo pasiekimų Lietuvoje, kuriuos galima pateikti užsienio darbdaviams. ES jiems atvėrė naujus horizontus karjerai. Prie tos pačios grupės priskiriu jaunimą, kuris važiuoja studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Jie sėkmingai praeina atranką į aukštąsias mokyklas, konkuruodami ir laimėdami prieš vietinius. Po aukštųjų jie tampa sėkmingi ir genetiniu lygmeniu - jie kovotojai, jie labiau išsilavinę, multikultūriški, daugiakalbiai ir jie dažniausiai tampa lyderiais savo kolektyvuose.
Emigrantų grupė Nr. 2: beveik neišsilavinę žmonės. Jiems persikėlimas į kitą šalį nekeičia nieko – kaip buvo socialinių laiptų apačioje, taip ir lieka. Kaip rašė su klaidomis lietuviškai, taip ir rašo su daugiau klaidų angliškai. Kaip dirbo valytojais Telšiuose, taip ir dirba valytojais Bornmute. Vienintelis dalykas, kas pasikeitė – atlyginimas. Ir jis pasikeitė tik dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje kapitalizmas jau 500 metų, o Lietuvoje – tik 25 metus. Lietuvos emigrantai tiesiog persikėlė į „gatavą“ vietą, tai, ką jiems paruošė britų/ norvegų kartos. Ir štai aria ši grupė Nr. 2 vištų/ lašišų perdirbimo ceche, sandėliuose, turi kitus nekvalifikuotus darbus. Ir beveik niekas iš jų neinvestuoja užsidirbtų pinigų į mokymus, kursus, svajonių riba dažnai – BMW, auksinė grandinė, „Adidas“ komplektas ir poilsis Šventojoje, suderintas su dantisto lankymu. Ir nuolatinė baimė prarasti darbą, nes į nugarą alsuoja rumunai ir bulgarai, kurie pasirengę dirbti už mažesnius pinigus, o lietuviai iš grupės Nr. 2 nesiskiria protu nuo naujųjų ES narių piliečių ir ukrainiečių.
Grupėje Nr. 2 yra pora procentų išimčių. Jie greitai išmoko vietinę kalbą, gavo gerą specialybę, suprato, kaip veikia sistema, ir pakilo. Turiu draugų, kurie su mokykliniu išsilavinimu ir emigracijos patirtimi sukūrė daugiamilijoninius verslus. Tačiau ši išimtis tik patvirtina taisyklę.
Emigranto verksmas „Aš grįžau į Lietuvą, niekas manęs neima į gerai apmokamą darbą, pabėgau atgal į Didžiąją Britaniją“
Esu kompanijos direktorius, grįžęs į Lietuvą emigrantas bus paskutinis mano pasirinkimas ieškant darbuotojų. Dažniausiai tai yra laikini persikėlėliai, visiškai atitrūkę nuo gyvenimo realybių Lietuvoje, vienintelis pasiekimas yra išmokti 200 angliškų žodžių, jie atvažiavę dėl problemų darbe ir pasirengę bet kurią minutę mesti savo darbdavį be įspėjimo ir bet kokios pagarbos darbo vietos interesams.
Jei taip, mano patarimas emigrantams būtų toks – negrįžkite, čia Jūsų nereikia. Bet jeigu Jūs kažką pasiekėte emigracijoje, gavote naujų žinių, kvalifikaciją, užsidirbote pinigų, norite sukurti savo verslą – štai tada Jūsų grįžimas bus sėkmingas.
Kodėl aš manau, kad Lietuvoje nėra emigracijos problemos?
Kad problema egzistuotų, turėtų būti neigiamų emigracijos pasekmių. Aš pats jų nematau. Išvažiuoja balastas, kuris nedarė įnašo į šalies BVP. Mažėja nusikalstamumas. Auga likusiųjų vertė, auga jų atlyginimas, auga pragyvenimo lygis šalyje. Verslas, eksploatavęs „šiuolaikinius vergus“ už minimumą, tampa nekonkurencingas ir miršta. „Vergai“, praradę darbą, arba išvažiuoja iš šalies, arba mokosi iš savo klaidų ir nustoja būti vergais.
Sėkmingas verslas aktyviai investuoja į darbuotojų darbo našumo pakėlimą, darbas tampa intelektualesnis, padidėja gamybos mechanizavimo dalis, gerėja ekologija. Sukuriamos išteklių atsargos – derlingos žemės, miškai, vanduo, erdvė žmonių gyvenimui, kuri bus ypač vertinga ilgalaikėje perspektyvoje. Vyksta natūrali atranka pagal Darviną. Į šalį atvyksta emigrantų iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos. O kadangi į Lietuvą gali emigruoti tik žmogus su tam tikrais nemažais finansais, protingas, nuovokus, tai geriausieji iš emigrantų lieka Lietuvoje, vysto savo verslą, suteikia darbą Lietuvos piliečiams, moka mokesčius biudžetui, galų gale tampa Lietuvos piliečiais ir šalies, kurioje gyvena ir dirba, patriotais. Galų gale emigrantai slavai pagerina šalies genetinį fondą.
Asmeniškai aš nematau nieko blogo Lietuvoje, kurioje gyvena tik 2 milijonai gyventojų, bet 2 milijonai išsilavinusių, protingų, nuovokių, aktyvių, sėkmingų piliečių. Šie du milijonai kurs normalų gyvenimą savo šalyje. O beveik neišsilavinę emigrantai gali ir toliau rašyti savo graudžias istorijas per pertraukas tarp lašišų perdirbimo darbų. Du įdomūs faktai, netiesiogiai patvirtinantys mano teisumą: Islandijoje gyvena 332 000 gyventojų, tačiau jie isteriškai nesimuša, futbolą žaidžia geriau nei lietuviai. Airių-emigrantų skaičius sudaro 100 mln. žmonių, tai 15 kartų daugiau, nei dabartinis Airijos gyventojų skaičius. Priminsiu, Airija – šalis, į kurią išvažiavo 37 000 lietuvių.
Bet kodėl gi su tam tikru periodiškumu padažnėja emigrantų istorijų Lietuvos žiniasklaidoje? Kam yra reikalingas emigrantų masės grįžimas bet kokia kaina? Man atrodo, tai yra susiję su rinkimais, pirmiausia, problema išpučiama politikų. Juk 2 milijonai išsilavinusių Lietuvos gyventojų – tai didžiulė jėga, o ne pilka minia, kurią galima pakreipti isterija ir šūkiais politikai reikiama linkme. Jėga, kuri gali spręsti, kad Seime turi būti ne 300, o 50 Seimo narių, kad ministerijų turi būti 7, kad kariuomenė gali būti formuojama Šveicarijos pavyzdžiu, kad politikai turi būti profesionalūs, o ne atėję į valdžią verslininkai, planuojantys pasididinti savo milijonus per buvimo Seime laikotarpį.
Li Kuan Yu (jeigu grupė Nr. 2 žino, kas tai yra), kiek žinau, yra pasakęs: „Demokratijos klausimais svarbu prisiminti, kad atviros politinės konkurencijos ir laisvos žiniasklaidos sukūrimui reikia, kad 40-50 proc. gyventojų būtų priskirti vidurinei klasei, t.y. turėtų didesnes nei 5000 dolerių per mėnesį pajamas ir būtų gerai išsilavinę“. Aš esu įsitikinęs, kad Lietuva eina teisingu keliu ir daugiausia po 10 metų mes pasieksime tai, apie ką kalbėjo Li Kuan Yu.
O emigrantams iš grupės Nr. 2 mano tik 2 linkėjimai: išlaikykite savo tėvus, kurie liko Lietuvoje, ir daugiau ilsėkitės Kanaruose – juk jūs gerai uždirbate, o Palangoje viskas brangu ir blogai. Be to, mes, nelaimingieji, normaliai pailsėsime ten...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Emigrantai, klausiame Jūsų – kaip gyvenate svetur? Kviečiame aprašyti gyvenimo sąlygas ir pasidalyti nuotraukomis, kaip atrodo jūsų namai. Ar tikrai kai kuriems jūsų tenka gyventi ne vieniems? O gal tai tik mitas?
Savo mintis galite siųsti, spausdami pilką mygtuką čia arba el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“.