Mokykloje buvau gana stropus mokinys, nesakyčiau, kad visą savo laisvą laiką skirdavau mokslams, tikrai ne, tiesiog, matyt, buvau gabus ir visiems namų darbams ar mokymuisi man užtekdavo žymiai mažiau laiko. Todėl turėjau ir pilnavertį socialinį gyvenimą, draugų buvo apstu, visi mane mėgo. Problemos prasidėdavo pradėjus bendrauti su merginomis.
Kam pažįstamas jausmas kuomet kalbant su žmogumi galvoje sukasi begalė chaotiškų elgesio scenarijų, kai trūkinėja balsas, prakaituoja delnai, muša šaltas prakaitas, akyse pradeda pintis vaizdas, o pilve atrodo lyg prabustų vulkanas, kyla koktumas, jaudulys, stresas ir balansavimas ant sąmonės praradimo ribos – tas mane gana nesunkiai supras.
Kadangi visada buvau susikoncentravęs į ateitį, tad mokykloje nelaikiau to labai didele problema, paprasčiausiai maniau, kad su laiku tai praeis, svarbiausia užsikabinti už gyvenimo, greitai pabaigti mokslus, įstoti ten, kur nori, ir užsitikrinti savo sėkmingą ateitį. Kaip geriausią priemonę kovai su tokiais nepageidaujamais pojūčiais pasitelkiau paprasčiausią jų vengimą ir nesivėlimą į situacijas, kurios juos iššauktų. Tuo metu tai veikė gana sklandžiai, tačiau su mokykla juk žmogus neužbrėžia kažkokios linijos ir tai nereiškia, kad jo problemos nebeseks paskui.
Prasidėjo studijos. Studijų metais kontaktas su moteriška lytimi - beveik neišvengiamas, ypač jei pirmuosius metus tenka praleisti bendrabutyje. Tada ir nusprendžiau pasinaudoti visa prieinama informacija – viskas prasidėjo gana nekaltai, nuo amerikietiškų „pick up'erių“ tinklaraščių, toliau sekė išsamus gilinimasis – psichologijos pagrindai, kūno kalbos studijos, NLP ir visi kiti panašūs gana nesunkiai prieinami resursai, prasidėjo begalinės treniruotės sporto salėje moteriškai lyčiai patraukliai išvaizdai „pagaminti“, savito stiliaus sukūrimas, begalė kitų savybių tobulinimo ir ugdymo – per dvejus metus savęs tobulinimo (kaip tuo metu man atrodė) tapau visiškai kitu žmogumi – mane pažinojo ir manęs geisti ėmė greičiausiai didžioji dalis ne tik kursiokių, bet ir viso fakulteto merginų.
Tai tapo mano žaidimo aikštele, mano smėlio dėže, kuo toliau, tuo tobuliau įvaldžiau flirto, manipuliavimo ir sekso žaidimų meną. Paskutinio kurso metu nemažą dalį paskaitų dėstė magistrantės ir būsimos doktorantės merginos, tad nesidrovėjau ir čia pasinaudoti tuo, ko išmokau – buvau vertinamas atlaidžiau ir dažnai su nepelnytu priedu, iš 4 merginų dėstytojų su dviem buvau užmezgęs intymius santykius, tik tam, kad man tai buvo naudinga. Su likusiomis bendravau ir manipuliavau familiarios draugystės ribose, nes man tai buvo naudinga.
Antros pakopos studijos praėjo panašiai lengvai ir nesudėtingai, tik tiek, kad jau sugebėjau manipuliuoti ne tik moterimis, bet ir vyrais dėstytojais, dažnai per baliukus su jaunesniais „dėstytuvais“ buvau laikomas kažkokiu autoritetu, moterų magnetu, o tas persikeldavo ir į oficialią studijų aplinką – man buvo suteikiamos privilegijos, kuriomis kiti studentai negalėjo pasigirti.
Studijos baigėsi – prasidėjo darbas, karjeros laiptų užkariavimas – nebuvo sunku pasiekti tai, ko man norėjosi, bet to buvo maža – turėdamas nors kiek laisvo laiko visą jį skyriau visapusiškam savęs tobulinimui, tiek intelektualiam, tiek praktiniam – sekėsi gana lengvai.
Užsitikrinau nuosavą būstą, gerą materialinę ir socialinę padėtį, gausų gerbėjų būrį, išmokau groti saksofonu ir gitara, piešti ir šiaip bendrai nusimanyti apie meną, rašyti eiles (žinoma, iš pradžių buvo sunku, tačiau ilgainiui užtekdavo ir keliolikos minučių mintims, kurios nokautuotų net ir labai šaltą žmogų), išmokau maisto gaminimo paslapčių ir įmantrybių, prisiėmiau begalę super vyro etiketę „reiškiančių“ pomėgių, tokių kaip raftingas, kaitavimas, motociklai ir kt.
Tapau vyru, kuris net ir pakliuvęs į pačią netikėčiausią situaciją visada išliptų sausas, pasinėriau į tai taip giliai, kad ilgainiui tai tapo tiesiog žaidimu: pamatai tau patinkančią moterį ir tampi tuo, ko ji ieško. Žinoma, be išsamaus gilinimosi į įvairias doktrinas tai nėra įmanoma, tačiau kaip jau minėjau, savo tobulėjimui laiko neribojau, galų gale pasiekiau tokią ribą, kada pabendravęs kelias minutes galėdavau tapti kone daktaru, architektu, baikeriu, paklydusiu sūnumi ar bet kuo, ko tuo metu jai reikia ir, atrodytų, gyvenau laimės aisbergo viršūnėje.
Susivokti privertė keleto gan artimų žmonių netektis – jaučiau vidų draskantį skausmą, iš vidaus norintį išsiveržti laukinį žvėrį visaip nagais ir dantimis besistengiantį prasiskinti kelią, tačiau išorėje pajutau tik dėvintis šaltą stabilią ir nejautrią kaukę – vidus klykė, skendėjo kančiose, o išorė rodė tik rimtį ir šalčio sukaustytą veidą. Sakyčiau, kad greičiausiai išsiugdžiau emocinius saugiklius – nebesugebu natūraliai reaguoti į jausmus būdamas ne vienas, jaučiau lyg būčiau praradęs save, dažnai nusiprausęs po dušu ir nubraukęs aprasojusio veidrodžio kraštą krūpteliu – prireikia keleto akimirkų, kad suvokčiau, jog tai aš žiūriu į save. Tapau socialiniu chameleonu, supratingu, patikimu, prielankiu, veidmainiu. Praradau savo, kaip žmogaus esmę.
Dabar, dar neperžengęs 30 metų ribos laikau save visiškai pasmerktu vienatvei, nes kokia moteris norės būti su žmogumi, kuris net pats nežino, kas jis? Kaip įmanoma užmegzti rimtesnius santykius su žmogumi, kuris yra pasiklydęs tarp savo kaukių, manipuliacijų ir nesugeba būti atviras tau – artimam žmogui. Kuris bendraudamas priešais mato ne žmogų, o scenarijų , pasirinkimo variantus, kurio galvoje pastoviai vyksta jo sprendimų ir galimai susidarančių situacijų rezultatų analizė, kuris nebesugeba išreikšti savęs jausmais.
Iš dalies esu dėkingas savo, nors ir vėlai prabilusiam sveikam protui bei savikritikai – niekam nelinkėčiau tokios antros pusės. Kartais užsidėdamas šalmą ir sukdamas gazą iki galo pasvarstau, kad norėčiau, jog prieš „pieštuką“ („britvininkai“ supras) išlįstų kokia stambių gabaritų transporto priemonė, kurios kontaktinio sąlyčio pagalba gal išsiverš tos natūralios skausmo ir emocijų išraiškos, o jei ne, tai viskas tuo ir pasibaigs.
Palinkėsiu visiems žaidžiantiems su kaukėmis sustoti ir pamąstyti, prarasti save labai lengva, o atrasti iš naujo be galo sunku – keiskitės proto ribose, nepersistenkite, kad visada pažvelgę į veidrodį galėtumėte gėrėtis ir pažinti save, o ne klaustumėte savęs – ar tai mano atvaizdas? Netapkite šaltu ir nesugebančiu išreikšti savo tikrų emocijų vyru.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Turite panašios patirties? Galite ja pasidalinti? Padarykite tai žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: