Kaip ir rašei laiške, aš buvau ta, kuri pasakė, kad nebenori santykių su tavimi ir tai sukėlė tau daug klausimų kas įvyko, nes aš taip tau ir nepaaiškinau, o tiesiog išėjau. Nors laiške rašei, jog niekada manimi neabejojai, aš taip niekada nesijaučiau ir būtent dėl to nusprendžiau pasitraukti, nors ir su skaudančia širdimi. Niekada nesupratau, kas aš tau ir ką reiškiu. Nors ir buvo planų apie mūsų ateitį ir daug apie tai kalbėjome, tu vienu metu pasakei, jog nesi tam pasiruošęs. Aš tai priėmiau, kaip pasakymą, jog nesi pasiruošęs su manimi, nes kai myli žmogų, manau, jog neabejoji juo... Jaučiau, kad nebuvau tau vienintelė... Jaučiausi kaip paukštis, kuriam paberdavai maisto trupinių ir juos atgal susirinkdavai...
Taip, tu tikrai buvai mano sielos draugas. Regis, galėjau su tavimi kalbėtis ištisas paras ir nesuprasdavau, kur tas laikas dingo. Tu buvai man didžiausias ramstis, kuriam pasipasakojus pasijausdavau gerai. Man ir dabar vis norisi pasidalinti savo mintimis, bandau įsivaizduoti ką tu pasakytum. Man visada buvo be galo svarbi tavo nuomonė ir patarimai. Galėjau su tavimi kalbėti apie viską ir gauti tą besąlygišką palaikymą. Kad tu žinotum, kaip man to trūksta.... Būdama su tavimi jaučiau tokį artumą, kurio dar nebuvau jautusi... Atrodo, jog gera tylėti, gera kalbėti ir ne tik... Gera buvo jausti tavo prisilietimus ir bučinius.
Prisiminiau ir aš mūsų pirmą susitikimą, kuris ir dabar kelia šypseną. Ech nežinau, gal ir visiems buvo daug tų naktų iki saulėtekio, bet mes jų tikrai turėjome labai daug... Prisiminiau ir šokį balkone, bet gal čia daug kas jame šoka?..
Ne kartą girdėjau tave sakant, jog esu šalta, kad nemoku parodyti savo jausmų. Žinau, kad kvailai nuskambės, bet nesijaučiau iki galo saugi šituose santykiuose, kad galėčiau iki galo būt savimi. Kažkas mane vis stabdė. Turbūt jau turėjai suprasti, kad aš iš tų žmonių, kurie jausmus laiko giliai širdyje. Ir nors atrodžiau ledo karalienė, viduje buvau ta maža mergaitė norinti meilės ir šilumos, bet bijanti iki galo atskleisti savo trapumą, pažeidžiamumą.
Aš nebegaliu ramiai gyventi. Nuolat galvoju, kaip tu... Nors po išsiskyrimo buvai sakęs, kad gyveni gerai. Tai ir vėl verčia suabejoti, ar šis laiškas adresuotas man... Turbūt ne, greičiausiai tu ne mano, o šis laiškas tik neįtikėtinai panaši istorija į mūsų. Juk tu ne iš tų žmonių, kurie prisiriša. Pats sakei, jog tau lengva paleisti žmones, o ir aš, deja, nebuvau tau tokia svarbi, kad praėjus tiek laiko mane prisimintum... Turbūt jau seniai kuri naują gyvenimą su kita moterimi, planuojate savo ateitį. O kad man būtų taip lengva viską paleisti. Kol kas nenoriu naujų pasimatymų, pažinčių... Kad ir pradėjau susitikinėti su vienu vyru, tačiau jį lyginu su tavimi ir būnant su juo kalbu apie tave....
Nors jaučiuosi įskaudinta, bet linkiu tau gero. Kartais pasimeldžiu, kad galėčiau išsivaduoti iš praeities ir versti naują puslapį. Mintyse palinkiu tau gražių santykių, meilės, nors ir ne su manimi... Nors naiviai vis dar tikiuosi, ir noriu galvoti, kad palikau kažkokį pėdsaką tavo širdyje, bet turbūt tai tik mano pačios susikurta iliuzija. Aš vis dar išgyvenu tas išsiskyrimo stadijas, kurios prilyginamos žmogaus mirčiai. Tikiuosi, kad sulauksiu ir tos paskutinės stadijos – susitaikymo, kai širdyje bus ramu, kai nebebus to beprotiško ilgesio ir prisiminimų, kurie nors gražūs, bet skausmingi...
Tavo mergaitė