Paaiškėjo, kad vaikas taip vaikšto jau kurį laiką. „Kodėl?“, - paklausiau. Iš jo gavau atsakymą, kad „savo batus per anksti sudėvėjau ir naujų man nepirks“. Privalau aprašyti padėtį, kurios nebegaliu pakęsti būdama pilietė, mokesčių mokėtoja ir žmogus, pažinęs vaikų globos namus iš vidaus.
Seniau rūpinausi mažesniais globotiniais - viskas atrodė neblogai. Mačiau, kad mažiesiems rūbelių ir maisto užtenka, jie žaidžia tarpusavyje, o didieji juos prižiūri. Besilankantys vaikų namuose dažniau kreipia dėmesį į mažesnius ir labiau pažeidžiamus vaikus, juos gausiau apdovanoja ir rodo jiems dėmesį. Juolab, kad paaugliai nėra linkę prisileisti kiekvieno ateinančio ir galinčio juos vėl nuvilti žmogaus. Nors iš tikro tie vyresnieji yra lygiai taip pat pažeidžiami vaikai.
Kai ėmiau bendrauti su paaugliais, įsitikinau, kad jie yra siaubingai nuvilti artimiausių žmonių (t.y. jų biologinių tėvų) ir negauna jokio palaikymo vadinamoje savo „šeimoje“, globos namuose. Vaikai sako, kad su jais elgiamasi kaip su priešais, kurie greičiausiai nusikals. Jiems belieka tokiais ir būti. Nesakau, kad jie auksiniai, bet jų vietoje, matyt, kitaip elgtis neišeina. Artimiau susidraugavus su vyresnėliais supratau, kaip jiems trūksta bendravimo, šilumos, supratimo, palaikymo ir... avalynės, rūbų, apatinio trikotažo, skutimosi priemonių.
Vaikų namuose prieš kelis metus pasikeitė vadovas. Pasikeitė ir tai, kad vaikai mokslo metams išsiunčiami po visokias Lietuvos sanatorines ir specialiąsias mokyklas. Dauguma vyresniųjų važiuoti labai nenori, tačiau privalo, nes yra „sunkiai auklėjami“. Juo labiau, jeigu jau buvo išmesti iš mokyklos. Kai kurie vaikinai jau kelintus metus yra siunčiami į Švėkšnos specialiąją mokyklą netoli Klaipėdos, o merginos ir kiti vaikai buvo išvežti į kitą sanatorinę mokyklą.
Sužinojau, kad berniukai iš Švėkšnos pabėga į Vilnių, atgal į globos namus, bet su policijos pagalba vėl išvežami. Tada vėl bėga. Taip „išnaudoja“ savaitę laisvėje, kol sutvarkomi jų grąžinimo į Švėkšną dokumentai. Klausiau, kas jiems ten nepatinka, nors esu skaičiusi apie tą įstaigą įvairių dalykų. Pasak vaikų, pirmiausia – nuolatinis alkis. Pasak vaikų, penkiolikmečiams skiriami pusryčiai - košė ir pan., pietums - kotletas arba, kaip jie sako, „virta tešla“, ir kažkas vakarienei.
Jokių užkandžių tarp valgymų neduodama sparčiai augantiems ir nuolat alkaniems paaugliams, svajojantiems apie užpilamus makaronus. Kai vagia iš sodų obuolius, jie teigia, kad Švėkšnos spec. mokyklos apsaugos darbuotojai juos baudžia elektros šoku. Tai pagrindinė tramdomoji priemonė. Kai kurie paaugliai kambaryje gyvena po aštuonis. Skundžiasi pamokomis – sakoma, kad dažnai jiems leidžiama nieko neveikti, bet išvedami teigiami pažymiai - taip mažiau vargo. Girdėjau, kad vaikai tiesiog užrakinami klasėse (...).
Nors vaikai veržiasi atgal į globos namus, sužinojau, kad ten taip pat ne rojus. Man sakė, kad pavėlavus grįžti iš kiemo, kur žaidė krepšinį, jie randa užrakintas virtuvės duris ir prarastus pietus. Suprantu, drausmė yra drausmė. Bet yra šeimos drausmė ir yra kalėjimo drausmė. Girdėjau, kad kai vyresnėliai neklauso, jiems yra kviečiama vadinamoji „psichuškė“.
Nuostata, kad privalu išmokti rūpintis vieni kitais, yra teisinga. Bet mačiau, kaip vienam mažajam sergant ir gulint su labai aukšta temperatūra, „didieji šeimos nariai“ tarėsi, kokių jam duoti vaistų. Ar tai neturėtų rūpėti suaugusiems? Iš vaikų girdėjau, kad jie negauna kišenpinigių, tad vaikai skundžiasi negalintys įsigyti net higienos dalykų. Kiekvienam vaikui valstybė skiria 52 litus per mėnesį, tačiau teko girdėti, jog čia bijomasi, kad vaikai išleis juos netinkamai - cigaretėms, alkoholiui ir t.t. Bet kaip jie išmoks tvarkyti savo pinigus, jei neturi galimybės net pabandyti?
Galimybė gauti grynųjų pinigų yra Kalėdos, kai ateina turtingas verslininkas ir kiekvienam, per metus surinkusiam tvarkos taškų, duoda kažkiek pinigų. Taškus reikia rinkti visus metus. Vaikinai surinkti tuos taškus nepajėgia, pasiseka nebent mergaitėms.
Nieko naujo – sakysite man. Visiems tarsi aišku, kad vaikų globos namai yra savotiška pramonė, neišvengiama socialinė realybė kaip kalėjimai ar ligoninės, o vaikai - statistiniai duomenys. Taip, jie rūpi labdaros organizacijoms, filantropiškoms įmonėms, bažnyčiai ir kai kuriems geraširdžiams. Ir tie, kas ten dirba, dažnai teigia, kad jų darbas nepakeliamas, blogai apmokamas, įspraustas tarp biurokratijos ir abejingumo, ir kad daugelis jų dirba tiesiog iš širdies. Tikriausiai. Tačiau tiesa ir tai, kad globos namų vadovas nė karto nesidomėjo, kas aš tokia, kur, kada ir ką darau su vaikais, kai juos pasiimu.
Namo parsivedu penkis „probleminius“ vaikus. Nors jie manęs nė karto neapvogė ir nenuskriaudė, dažnas pagąsdins - „palauk ir pamatysi“. Tą patį galiu atsakyti ir aš – nieko nedarykit. Palaukit ir pamatysit (...).
Kada visa tai liausis? Kodėl vaikai palikti likimo valiai? Kiek gali tęstis pažadai reformuoti sistemą, palengvinti įvaikinimą, vienodai remti įsivaikinusias ir globojančias šeimas, galų gale, kur tikroji pagalba tiems, kam jos labiausiai reikia? Ir mes, neva, giname šeimos vertybes?
Kodėl vaikų namai vis dar tebėra visų nelaimių židiniai, tarsi įvadas į didesnį smurto ir pažeminimo pasaulį? Ir nors tai viena, tai kita įstaiga, vis iš naujo ima kraujuoti, ši žaizda iš tikrųjų negydoma, tarsi laukiant, „ar mes juos, ar jie mus“. Bet juk kare nėra pergalių. Pralaimi visi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gavus skaitytojo laišką, DELFI kreipėsi į Švėkšnos specialiąją mokyklą ir pasiteiravo komentaro į skaitytojo išdėstytą kritiką. Į klausimus sutiko atsakyti direktorė Laima Navickienė.
„Švėkšnos specialiojoje mokykloje mokosi vaikai atvykę su gydytojų- psichiatrų komisijos siuntimais, jiems visiems yra nustatyti tam tikri elgesio ir emocijų sutrikimai. Vaikai yra įvertinami Pedagoginėse psichologinėse tarnybose, kur taip yra vaikas išsamiai ištiriamas, visi mūsų mokyklos mokiniai turi didelius arba labai didelius specialiuosius sutrikimus. Vaikai atvyksta iš visos Lietuvos, jie yra priimami tik su minėtu gydytojo siuntimu, PPT tarnybos rekomendacijomis. Daugumas yra ne kartą gydyti psichiatrijos ligoninėse dėl įvairių priklausomybių bei elgesio ir emocijų sutrikimo, kuris pasireiškia agresija aplinkiniams, nuolatiniu valkatavimu, saviagresija ir kt. Daugumas yra nelankę mokyklos, neturi jokios motyvacijos mokymuisi ar kitai organizuotai veiklai, nelinkę pripažinti taisyklių, neturintys autoritetų, ne kartą turėję reikalų su teisėsauga( vagystės, smurtavimas, nuolatiniai pabėgimai) (...) Iš tiesų rugsėjo mėnesį , kai vaikai atvyksta į mokyklą iš tolimiausių Lietuvos kampelių, jiems adaptuotis yra labai sunku, (prisitaikyti prie mokyklos tvarkos, prie ėjimo į pamokas ir kt.). Todėl būna pasišalinimo iš mokyklos atvejų. Paaiškinti savavališko pasitraukimo priežasčių reikia surasti. Todėl išgirstame kartais neįtikėtinų dalykų. Mokykloje dirba ne tik mokytojai, auklėtojai, bet ir psichologai, socialiniai pedagogai, gydytojas psichiatras. Daugumas vaikų gauna medikamentinį gydymą, psichologės veda įvairius grupinius ir individualius užsiėmimus. Tačiau vaikams turintiems tokius sutrikimus rezultatą pasiekti užtrunka ne vienerius metus, jie nėra pasiruošę priimti pagalbą, priešinasi ir kt.“, - paaiškino ji.
Direktorė atsakė į DELFI užduotus klausimus:
- Ar iš tiesų pasitaiko atvejų, kai iš Vilniaus vaikų globos namų į Švėkšnos spec. mokyklą atvežti vaikai bėga atgal į sostinę?
- Pasitaiko atvejų, kai vaikai pabėga iš mūsų mokyklos ir ne tik iš Vilniaus vaikų globos namų, bet ir vaikai iš šeimų ir kt. Bet jie nebėga tiesiai namo, o pasimėgavę „laisve “ grįžta arba pas mus ar į savo namus. O dažniausiai yra sulaikomi policijos pareigūnų (kadangi apie vaikų pasišalinimus mes būtinai informuojame policiją) ir grąžinami arba į mūsų mokyklą, arba į namus. Tai priklauso nuo to kur jie yra sulaikyti. Bet vaikai bėgioja ne tik iš mūsų įstaigos, vaikų paieškas skelbia ir tėvai, ir įvairios globos institucijos.
- Kaip organizuojamas Švėkšnos spec. mokyklos vaikų maitinimas?
- Mokyklos mokinius maitina pagal Šilutės r. savivaldybės skelbtą viešąjį konkursą laimėjusi įmonė „Kretingos maistas“, jie mūsų ir kitų mokyklų vaikus maitina jau antri metai , t.y. nuo 2012 m. lapkričio 1d. Valgiaraščiai yra suderinti su Maisto kokybės tarnybomis, jų normos atitinka Higienos normų reikalavimus. Vaikai yra maitinami 4 kartus per dieną, jų mitybai dienai pagal galiojančias normas, patvirtintas Šilutės r. savivaldybės tarybos pinigine išraiška yra skiriama 10, 25 Lt. Vaikai gauna: pusryčius, pietus, pavakarius, vakarienę ir prie vakarienės +vaisius. Tikrai ne kotletai dominuoja pietums, yra labai įvairūs patiekalai; ką turima galvoje sakant „tešla“, negaliu komentuoti, nes to nesu mačiusi, vakarienėms gauna ir įvairias košes, sklindžius, virtinukus, skrebučius. Pusryčiams dominuoja įvairios košės, bet kelis kartus per 10 d. yra kiaušinienė, dešrelės ir kt. Priešpiečiams yra skiriama bandelės, sausainiai karšta arbata.
Mokykla negali daryti įtakos mokinių valgiaraščiui, bet mes nuolat stebime, tikriname normas. Apie tai, kad vieno ar kito produkto vaikai nevalgo, informuojame maitinančią įmonę, jie keičia asortimentą.
Yra vaikų kurie skundžiasi, kad nemėgsta vieno ar kito produkto, bet pritaikyti prie kiekvieno skonio, galimybių nėra. Be to vaikai turi galimybes atsivežti iš namų produktų ir kartu su auklėtojais pasigaminti maisto laisvalaikiu, kas yra praktikuojama.
Gyvename kaime ir visi darbuotojai turi sodus, tai pradedant manimi ir baigiant valytojomis, visi savo noru atnešame obuolių vaikams ir tai nėra jokia problema. Yra atvejų, kai vaikai įlenda ir į aplinkinių gyventojų sodus, bet taip elgiasi ne tik mūsų mokyklos mokiniai.
Manome, kad mitybos normos tikrai turi būti didesnės negu yra dabar, bet tai vėlgi ne nuo mūsų priklauso. Mes nuolat apie tai diskutuojame ir su „ Kretingos maistu“ ir su steigėju, šią informaciją esame pateikę ir Vaiko teisių kontrolierės įstaigai.
- Ar iš tiesų mokykla turi apsaugos darbuotojus? Ar jie naudojasi elektros šoku? Ar yra buvę atvejų, kai šis buvo panaudotas prieš vaikus?
- Mokykla neturi apsaugos darbuotojų, dirba budėtojai, kurių pagrindinė funkcija yra padėti mokytojams ir auklėtojams užtikrinti tvarką mokykloje, apsaugoti pačius vaikus nuo vienas kito ir pan. Tam yra parengta tvarka „Dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems vaikams“, kuri yra parengta vadovaujantis Tvarkos aprašu parengtu ŠMM. Yra aprašytos visos situacijos, kurių metu vaikas gali būti paimtas iš tam tikros veiklos ir kt.
Apie tokį prietaisą kaip elektros šokas esu mačiusi ir girdėjusi per TV, kažkurias žinias, tokio prietaiso neturime ir tikrai nenaudojame. Taip, būtent iš vilniečių vaikų esu girdėjusi, kad tokius panašius prietaisus galima įsigyti iš kažkur, tačiau manau, tai yra vaikų noras pasirodyti, nes ir jie ko gero tai yra matę per filmus ar žaisdami kompiuterinius žaidimus.
- Keliaviečiuose kambariuose gyvena vaikai?
- Šiuo metu mokyklos bendrabutis yra renovuojamas, yra uždarytas II a., bet net ir tokiomis sudėtingesnėmis sąlygomis, daugiausiai kambaryje gyvena 5-6 vaikai, yra po 2, po 3 ir net po 1. Iki renovacijos pradžios gyveno iki 4 vaikų 1 kambaryje. Vaikai išsamiai supažindinti, kad kol bus pabaigta II a. renovacija gyvensime truputį nepatogiau, esame tai aptarę ne kartą.
- Ar teko girdėti mokinių nusiskundimų dėl pamokų?
- Tikrai ne. Mes esame švietimo įstaiga, dirbame pagal Bendruosius ugdymo planus, daugumai vaikų yra rengiamos pritaikytos programos pagal jų gebėjimus. Tikrai ugdymo turinys, vertinimas, metodai yra parenkami pagal akademinį mokinių lygį, kuris deja yra žemesnis nei kitose mokyklose. Pamokas mokytojai veda klasėse, kurias rekomenduojame užsirakinti saugumo sumetimais. Ugdymo proceso priežiūrą vykdo pavaduotoja ugdymui Birutė Šimkuvienė, mokytojai nuolat organizuoja atviras veiklas, pamokas ir kt.