Įėjus iškarto pamačiau du žmones – besišypsančius, laimingus – kurie turėjo negalią (sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje). Žmonės tikrai buvo perkopę 45 metų ribą, gėrė kavutę, šnekučiavosi... Lemtingas momentas, kuris mane sukrėtė iki širdies gelmių ir privertė dar kartą susimąstyti buvo toks: sostinės kavinukėje neįgaliai moteriai reikėjo į tualetą, aišku, su vežimėlių nebuvo galimybės į jį patekti (ne naujiena), tai moteris, kuri neturi abiejų kojų, su gražia suknele ir besišypsančiu veidu, išsikėlė save iš vežimėlio, atsidarė tualeto duris ir į jį įšliaužė – taip, taip, įšliaužė į tualetą rankomis, tempdama savo kūną (kaip ir dažnai pasitaiko, žmonės, turintys negalią, visada sako, kad jiems pagalbos nereikia)...
Tuo metu atsisukau į kavinukės personalą pasižiūrėti, kaip jie reaguoja – reakcija buvo nulinė, tarsi čia taip įprasta... Prasidarius tualeto durimis, moters laukė vyras, kuris taip pat sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, jis palaikė vežimuką, kol moteris save į jį įsikėlė vėl... Moteris kukliai apsižvalgė, nes, aišku, ne vienas kavinukės lankytojas atsisuko pasižiūrėti, kas čia darosi.
Moters skruostai buvo paraudę – suprantama, nes ji tarsi buvo pažeminta, „nori į tualetą, negali įeiti, šliaužk rankomis, čia ne mūsų problema“. Tačiau moteris apsižvalgė, susitvarkė, pasitvarkė plaukus, žavią suknelę, nusišypsojo ir pasakė vyrui „Važiuojam iš čia“... O dabar Jus man pasakykit, kaip reikia reaguoti, kai dėl garsiausio mūsų transeksualo visa žiniasklaida mirga, kad jam reikia atskirų tualetų ir persirengimo kabinų, nes jos nei moterys, nei vyrai nenori priimti į tualetą ir pan., ir galiausiai tokie planai yra planuojami (…), kai neįgalus žmogus po tualetus turi šliaužti savo rankomis... Neįgalus žmogus, kad ir kaip ką neigtų ir besakytų, yra tarsi gyvenimo nuskriaustas, nors ir laimingas, tačiau žeminamas mūsų politikų, socialinės aplinkos. Realybė tokia, man gali sakyti kas ką nori...
Neįgalus žmogus, ypač turėdamas nejudrumą, negali laisvai patekti visur, kur nori, pavyzdžiui į teismo sales, į kino teatrus, spektaklius, pramogų parkus, į tualetus, galiausiai net į kai kurias parduotuves, sporto sales, net kai kurie iš namų išeiti negali... Aišku, kai kurios kavinės, prekybos centrai ir pan. yra pritaikiusios aplinką ir neįgaliam žmogui...
Jūs man pasakykit – jei turi negalią, tai reikia sėdėti namie? Niekur neiti ir po lėto klimpti į depresiją? Neįgalus žmogus ne visada gali už save pastovėti ir kovoti... Bet nei vienas negalime likti abejingas... Nes žmogiškumas, vertybės, moralė yra svarbiausi aspektai, kuriuos turi turėti žmogus!!! Mums visiems dar reiktų pasimokyti iš neįgaliųjų gyvenimo džiaugsmo, supratingumo, kantrybės. Būtent – kantrybės. Jie kantriai reaguoja į patyčias, į negalėjimą normaliai ir pilnavertiškai integruotis, į žmonių aštrius žvilgsnius... Finansų temos net nebeliečiu.... Neįgalaus žmogaus dažnai ir į darbus nepriimami, ir gyvena jie iš to, ką duoda Valstybė. Manot, ji duoda pakankamai? Ironiška...
Dar egzistuoja mąstymas, kad neįgalus žmogus – tarsi koks raupsuotasis. Žmonės, mes visi kad ir rytoj galim tapti neįgalūs, eisim per gatvę, koks girtas vairuotojas nutrenks ir galiausiai mūsų teisėsaugos liks nenubaustas... Teisėsauga juk jau parodė savo reakciją į girtus vairuotojus, kurie užmuša arba suluošina žmonės, kuo garsesnis esi, tuo bausmė mažėja... Šlykštu!!! Linkiu visiems iki vieno suprasti, kad mes esame žmonės, ne gyvuliai ir ne robotai, žmonės, turintys jausmus, emocijas... Nesvarbu, ar sergam, ar ne... Tik mes galime vienas kitą palaikyti ir padėti... Nepraraskite žmogiškumo. Jeigu ir turit negalią, prisiminkite – jūs ne vieni, mes su jumis! ^irdimi ir protu! Jėgomis ir pastangomis! Kai jums skauda, prisiminkite, kad nėra tinkamos integracijos neįgaliems Lietuvoje, mums taip pat skaudu taip pat... (...)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!