Kad tvarkytų viešus reikalus, kurių patys žmonės niekaip nesusitvarkys. Pavyzdžiui, organizuotų gatvių dangų remontą, gatvių valymą, tinkamo vandens tiekimą į kiekvieno mūsų būstą, buitinių atliekų išvežimą, viešo transporto paslaugas, atliktų kapinių priežiūrą, statytų tiltus, užtikrintų kokybiškų maisto produktų, žaislų, kosmetikos, vaistų patekimą į rinką, garantuotų sveikatos apsaugą, sudarytų sąlygas kokybiškam švietimui, mokslui vystyti, sąžiningai konkurencijai tarp rinkose dalyvaujančių įmonių, mokėtų orias senatvės, neįgalumo pensijas, skatintų gimstamumą, ilgintų gyvenimo trukmę, skatintų vidutinės klasės klestėjimą šalyje, užtikrintų teisingumą. Žodžiu, visaip kaip gerintų valstybės žmonių gyvenimą.
Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu kiekvienas turėtume tvarkyti gatves, daugiabučių kiemus, jei kiekvienas turėtų susitaupyti savo pensijai, kai, pavyzdžiui, valstybėje valiuta per trisdešimt metų pasikeitė keturis kartus (nuo rublio iki euro). Kas būtų, jei nebūtų motinystės ar tėvystės atostogų. Kas būtų, jei niekas neprižiūrėtų vandens, maisto produktų, vaistų kokybės. Kas būtų, jei valstybė neatliktų rinkos reguliuotojo vaidmens, t.y. neužtikrintų konkurencijos. Kas būtų, jeigu šalies mokytojo, mediko, teismų darbuotojų atlyginimas prilygtų kiemsargio, valytojos, budėtojo atlyginimams. Ir dar daug retorinių klausimų galima iškelti.
O ar čia reikia vaizduotės? Realybė iškalbingesnė už vaizduotę.
Važinėjant mūsų miestų gatvėmis, tikrai atrodo, kad patys žmonės jas lopo. Matant mūsų suvargusius pensininkų veidus, akivaizdu, kad pasitikėti senatvėje galim tik savimi. Nereikia nė statistinių duomenų dėl gimstamumo. Užtenka pažvelgti į bendrą gyventojų skaičių ir aišku, kad per pastaruosius 30 metų praradom milijoną gyventojų. O kaip su konkurencija? Kaip su kylančiomis ir kylančiomis kainomis? Nuolatos gaunu atsakymą, kad valstybė negali kištis į kainų reguliavimą.
O ji gali kištis į tėvų ir vaikų santykius, padarydama tėvus beteisiais vaikų „priedais“? O ar ji gali nurodyti privačių įmonių buhalteriams sekti savo darbdavių sudaromus sandorius? O mokytojų, medikų, teismų darbuotojų atlyginimai gali prilygti aukščiau įvardytų profesijų užmokesčiams? Džiaugiuosi tais, kas uždirba daugiau. Pavyzdžiui, kai kurių bendrovių, kurių akcininkas yra savivaldybės ar valstybė, administracijos vadovų vidutinis atlyginimas prieš mokesčius yra virš keturių tūkstančių eurų. Puiku! Taip ir turėtų būti!
Bet ne valstybėje, kurioje darželio auklėtojo, mokytojo, teismo posėdžių sekretorių ir padėjėjų, mediko, mokslininko, vidutinis atlyginimas yra 500 eurų. Ne valstybėje, kurioje vidutinė pensija nesiekia ir trijų šimtų! Juk tos įmonės nėra privačios, jos yra viešos. Maža to, dažna jų nieko negamina, tik perteikia tai, kas yra mūsų visų, pavyzdžiui, vandenį. Dar įdomiau, kai kurių viešųjų įstaigų darbuotojų atlyginimai nėra viešinami oficialiuose tinklalapiuose, nors tai daryti yra įgaliojusi Vyriausybė.
Tiek daug darbų mūsų valstybėje. Bet visur tik girdim apie kažkokius labai svarbius ir madingus lyderystės mokymus. Žodį „lyderystė“ jau žino ir darželinukai. O ką jis reiškia? Jis reiškia profesionalumą. O mūsų šalyje vertinamas profesionalumas?.. Ne, bet apie lyderystę kalbėti madinga.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.