Iki šiol retam lietuviui girdėti Žygaičiai tapo linksniuojami kasdien. Dažniausiai linksniuojami iš blogosios pusės, ypatingai aštriai bendruomenę, kuri priešinasi skalūninių dujų žvalgybai ir gavybai, puola konservatoriai. Bendruomenė išvadinta ir Lietuvos energetinės ir ne tik nepriklausomybės priešais, „Gazprom“ pakalikais ir pan. Kiek man teko girdėti, viešojoje erdvėje netrūko ir pasiūlymų neva prasigėrusiems bendruomenės nariams nupirkti po bambalį alaus, abejota jų psichine sveikata ir panašiai. Daugiausia, kiek pastebėjau, toks puolimas vykdytas iš konservatorių ir jų jaunimo organizacijų pusės.
Pripažinsiu, jog pats esu dešiniųjų, konservatoriškų pažiūrų, tad toks konservatorių elgesys yra mažų mažiausiai „neskanus ir veidmainiškas“. Juk tai yra partija, kuri deklaruoja stiprią vietos bendruomenę kaip esminę Lietuvos visuomenės dalį. Kaip dažniausiai ir būna - viena šnekama, o kita yra daroma. Problema, matyt, slypi tame, jog ideologiniais šablonais besimėtantis konservatorių partijos elitas vis dėlto yra ir sovietmečio kartos atstovai (...). Tiesa, buvęs premjeras pareiškė, jog reikia konsultuotis su vietos gyventojais. Norisi paklausti, o kur jis buvo visus tuos ketverius metus ir tuomet kai buvo paskelbtas konkursas. Aš asmeniškai džiaugiuosi, jog Lietuvoje yra tokių bendruomenių, kurios sugeba mobilizuotis ir ginti savo kraštiečių interesus.
Kalbėdami apie šansą sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų kažkaip neprisimenama, jog priklausomybę nuo rusiškų dujų galima mažinti skatinant biokuro vartojimą, renovuojant daugiabučius. Dabartinės vyriausybės planai šiose srityje ganėtinai įspūdingi ir jei jie bus įvykdyti, o pradinis etapas nuteikia viltingai, tai socialdemokratai turės didelių šansų valdyti valstybę dar ketverius metus. Patikėkite, mielieji, provincijoje negyvena tik degradavę alkoholikai, žmonės Lietuvoje tikrai rūpinasi aplinka ir saugumu, vertina ją kaip vieną svarbiausių turtų.
Tikra ir tariama skalūninių dujų nauda
Kokie skalūninių dujų ištekliai yra Lietuvoje ir kiek jų galėtų būti išgauta, kol kas niekas dorai nežino. Teoriniais skaičiavimais Lietuvoje galėtų būti apie 500 milijardų kubinių metrų skalūnų dujų, iš jų tik apie 10-20 proc. techniškai, galbūt, būtų galima išgauti. Lietuvoje mėgstama skaičiuoti, jog šių dujų Lietuvai užtektų 15, o gal 30 metų. Visa tai gali būti toli nuo tiesos.
Štai kaimyninėje Lenkijoje, kuri entuziastingai imasi vystyti skalūninių dujų gavybą (žinoma, vietinių bendruomenių protestų netrūksta ir ten), techniškai išgaunamų dujų ištekliai 5300 milijardus kubinių metrų, 50 ar 100 kartų daugiau nei Lietuvoje. Tačiau tai tik teoriniai paskaičiavimai, atlikus žvalgybą dažnai paaiškėja, jog dujų realiai yra gerokai mažiau nei tikėtąsi ir vystyti gavybos neapsimoka. Tad toje pačioje Lenkijoje viena iš JAV gavybos bendrovių „Exxon Mobil“ sustabdė skalūninių dujų projektus nusprendusi, jog tą daryti ekonomiškai nenaudinga. Beje, niekas kažkodėl nemini, jog Rusijoje, Kaliningrado srityje, skalūninių dujų ištekliai yra galimai didesni negu Lietuvoje.
Kalbant apie tai, jog dujų užteks tiek ar aniek metų nereikia įsivaizduoti, jog pradėjus išgauti skalūnų dujas lietuviai galų gale dešimtmečius naudos pigias dujas. Teigiamas aspektas būtų tas, jog atsirastų daugiau tiekėjų, ir energetinė nepriklausomybė padidėtų, ir kainos, tikėtina, jog galėtų nukristi. Tačiau gręžinius eksploatuotų užsienio bendrovės (kadangi Lietuvos bendrovės tokių darbų nėra pajėgios atlikti) ir jos spręstų kam ir už kokią kainą parduoti dujas. Pelnas už parduotas dujas iškeliautų iš Lietuvos. Valstybei tektų mokestis renkamas už išgaunamus valstybės išteklius. Tačiau tiek jis, tiek visa kita galima ekonominė nauda (sukurtos darbo vietos, paskatinta vietos ekonomika) nėra net apytiksliai paskaičiuota. Man neteko matyti nei panašių skaičiavimų, nei jokių atliktų studijų. Visa politinė diskusija šiuo atveju vyksta itin mėgėjiškame lygmenyje.
Šiuo atveju, mes vis dėlto labiau panėšėtume į Afrikos valstybes, kuriose užsienio kompanijos išgauna naftos išteklius, ir kurios patiria vadinamąjį išteklių prakeiksmą („resource curse“). Jo simptomai gali būti vidinis visuomenės susipriešinimas, padidėjusi korupcija, biudžeto pajamų netolygumai (nulemti išteklių kainų svyravimų), tendencija didinti skolinimąsi (mat tikimasi daugiau pajamų ateityje), iškraipoma darbo rinka (geriau apmokami darbai koncentruojasi išteklių gamybos sektoriuje, kurie nebūtinai reikalauja aukštesnio išsilavinimo lygio).
Net tokia valstybė kaip Olandija praeitame šimtmetyje neišvengė neigiamų didelės dujų gavybos pasekmių (iš to net kilo toks terminas kaip „olandiška liga“). Didelės pajamos iš gamtos išteklių padidina šalies valiutos vertę ir kiti ekonomikos sektoriai tampa mažiau konkurencingi- nukenčia pramonė, žemės ūkis ir pan. Lietuvos valiuta, žinoma, yra pririšta prie euro, o ateityje tikėtina, jog litą bus pakeitęs euras, tačiau iki šiol, kiek žinau, nėra jokios rimtos studijos ar tyrimų apie galimą skalūninių dujų gavybos poveikį Lietuvos ekonomikai.
Kuo mes skiriasi Europa ir JAV?
Mūsų politikai dažnai mėgsta imti pavyzdžius iš JAV, iš vienintelės šalies kurioje intensyviai vykdoma skalūninių dujų gavyba, tačiau Europa nėra JAV. Sūsirūpinimas aplinka Europoje vaidina kur kas didesnį vaidmenį- dėl aplinkosauginių priežasčių skalūninių dujų gavyba uždrausta Prancūzijoje ar Bulgarijoje. JAV, kaip žinia, turi kiek kitokį požiūrį į aplinkosaugą. Ji neratifikavo ir Kyoto protokolo, kuriuo siekiama kovoti su klimato atšilimu. Kita šalis nepareiškusi pageidavimo ratifikuoti Kyoto susitarimo yra tik Afganistanas.
Vienas pagrindinių skalūninių dujų gavybos aspektų JAV yra tas, jog teisės į išteklius Valstijose priklauso žemės savininkui, tad jis yra suinteresuotas, jog kuri nors kompanija pradėtų gavybą ir jis gautų itin dideles pajamas. Kitas aspektas yra gyventojų tankumas - JAV jis yra gerokai mažesnis nei Europoje, be to, didelė dalis skalūnų dujų gręžinių yra retai apgyvendintose teritorijose Vidurio vakaruose, tad vystyti šią pramonę yra gerokai lengviau.
Tikras ir tariamas saugumas
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog skalūninių dujų gavyba intensyviai JAV pradėta plėtoti tik prieš dešimtmetį. Niekur kitur tokiais mastais skalūninės dujos nėra iki šiol išgaunamos. Daug spekuliuojama galimu poveikiu aplinkai. Labiausiai, žinoma, pergyvenama dėl geriamojo vandens ir nebe reikalo (...). Siekianti išgauti uolienose susikaupusias dujas į jas pumpuojamas vandens ir chemikalų mišinys.
Skalūninių dujų proponentai mėgsta manipuluoti skaičiais, jok tik 0,5 proc. pumpuojamo mišinio sudaro kenksmingos cheminės medžiagos. Vertėtų pateikti ir kitus skaičius – mano žiniomis, išgaunant dujas pumpuojami milijonai tonų mišinio ir cheminės medžiagos sudaro dešimtis tonų. Ar tai tikrai toks jau menkas kiekis?
Kitas neigiamas poveikis yra didelis žemės naudojimas (tam reikia didelių plotų), oro tarša, triukšmas, žala kraštovaizdžiui ir netgi padidėjusi seisminė veikla. Skalūninių dujų gamyba gali sukelti žemės drebėjimus, nedidelius (iki trijų balų Richterio skalėje), nebūtinai, bet tokia tikimybė yra. Hidraulinis plėšymas atsakingas už nedidelius žemės drebėjimus Didžiojoje Britanijoje. Kai kuriose vietovėse JAV vandens tarša taip pat galimai yra sukelta hidraulinio plėšymo. Tą pripažįsta ir JAV aplinkosaugos agentūra (...).
Reputacija ir saugumas: amerikonai tai ne rusai
Skalūninių dujų agitatoriai mėgsta pabrėžti, jog amerikiečių kompanijos, pavyzdžiui „Chevron“, nėra rusai ir jie taiko visiškai kito lygio saugumo standartus. Su tuo aš sutinku, bet derėtų nepamiršti aplinkosaugos standartų laikomasi iki tokio lygio kokio reikalauja vietinės vyriausybės. Štai Nigerijoje, Nigerio upės deltoje kasmet įvyksta keletas šimtų naftos išsiliejimų. Tarša naftos produktais tapo regiono rykšte, o naftą čia išgauna tokios kompanijos kaip „Shell“, „Texaco“ ir pan.
Tas pats „Chevron“ 2011 metais Ekvadore buvo nubaustas 9 milijardų dolerių bauda už taršą šalies Amazonės regione, kur netinkamai utilizavo milijardus litrų cheminių medžiagų, taip pat jas leisdama ir į upes. Nereikia būti naivuoliais, net ir didžiausios kompanijos patiria techninių nesklandumų ar užsiima nelegalia praktika jei yra menkai kontroliuojamos.
Pabaigai, norėčiau priminti faktą, kurio daugelis, turbūt, nežino. Lietuvoje, Varėnos rajone glūdi didžiuliai kokybiškos geležies rūdos klodai. Eksploatuodami šiuos telkinius Lietuva bei pastačiusi keletą plieno liejyklų Lietuva taip pat galėtų tapti nepriklausoma ir plieno gamybos srityje, o jį juk taip pat gabenamės iš Rusijos. Tam reikėtų ne tiek ir daug - tiesiog reikėtų nušluoti likusius etninius dzūkų kaimelius, iškirsti Dainavos girią ir panaikinti Dzūkijos nacionalinį parką.
Manau, jog politikų užsimojusių tą padaryti tikrai atsirastų, tačiau Dzūkijos žmonės to neleis. Myliu savo kraštą taip pat kaip ir tikiu, kad žygaitiškiai myli sąvąjį. Tad nustokime ieškoti lobių žemės gelmėse tikėdamiesi iš to pralobti. Būsiu banalus sakydamas, jog reikia investuoti į švietimą, į taikomųjų technologijų vystymą. Gerbkime vietos benduomenes, tas ląsteles sudarančias Lietuvos kūną, gerbkime jų norą gyventi oriai savo aplinkoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!