„Vasaros pabaigoje labai netikėtai išėjo mūsų močiutė. Neparuošiau ypatingų aprašymų, bet noriu pasidalinti jos eilėmis, kurios, galbūt, įkvėps kitus, suteiks vilties ir stiprybės. Močiutė labai džiaugėsi kiekvienu savo skaitytoju. Turime išleidę ne vieną knygą. A.A. R. B. eilės:
Yra žmonių, kurie tau reikalingi
kaip oras, kaip šviesa, dangus.
Jų žodžiai paprasti, darbai nestebuklingi.
Išėjus jiems pasaulis nesugrius.
Bet kaip dažnai dar bėgsi pasiklausti ir atsimuši į tą juodą tylą.
Nes visada to kas svarbiausia nespėjai pasakyt minutėms dylant.
Nespėjai sužinoti, užrašyti.
Ir viską paskandino užmarštis.
Nespėjai, nes visai kiti dalykai buvo užpildę dieną ir mintis.
Tik kai šalia nėra ko pasiklausti,
atrodo, toks buvai plevėsa,
kad pražiopsojai tą pilnatvės jausmą,
kai visiems klausimams atsakymai buvo padėti.
Ir tai nėra vien išskirtinis ratas žmonių, kurie su tavimi ir tavyje.
Kaip gaila, kad šitą supratęs,
dalies jų jau nesutinki.
*
Daug įvairių žmonių gyvenime sutinkam. Ir ne mažiau išlydim pro duris. Retai, bet kartais atsitinka, jog išlydėtąjį iš paskos išseka tava širdis. Tai kaip po to gyventi? Tartum per pusę padalintam. Kaip gerti saulę ir dalintis lietumi? Jeigu žaliam tavo pasauly tiktai ant slenksčio tėra vietos likusiam kely. O stalas lapais lyg laiškais užklotas. Laiškais iš praeities, neperplėšta širdim, sukritusiais iš liūdesio dienų. Ne kartą keiktais ir išlotais. Bet sugrąžintais vėl likimo angelų. Kad ir per pusę skilusia širdim suvoktum, kaip tą, kuris šalia, turi branginti.
*
Mirė žmogus. Ar pasauly dėl to kas pakito? Ar kitoks bus dangus? Ar saulė nešvies rytoj rytą? Viskas bus kaip dabar. Saulė, dangus, žolė, medžiai... Tik žmogaus to nebus. Jis sugrįžo į pradžią. Saują smilčių beriu ant supilto naujai kauburėlio. Kiek man liko čia būt? Kol išbirs šitas smėlis? Esu dulkė toj saujoj ir aš. Niekas žemėj kitoks negimsta. Vėjo gūsis smiltelę nuneš ir be žodžių laike pradingsiu. O žemėj viskas paliks kaip kad buvę. Žolė ir medžiai, dangus. Saulė džiugins gėles, brandins javą, nors pasauliui mirė žmogus.
*
Kai aš išeisiu – negailėkite, prašau, manęs. Ir kam tos ašaros, ar gailestis kampely lūpų? Man daug lengviau bus eit, jeigu nereiks dar ir visus jus susikraut ant kupros. Kiekvienas kelias turi savo pradžią, taigi ir pabaigą privalo juk turėti. Kai prieini ją – nebelieka nieko tik tyliai dulkėm subyrėti. Tai kam tos ašaros, tos gėlės? Nepasiimsi jų, net jei labai norėtum. Koks ateini pasaulin – nuogas ir bejėgis – toks ir palikt jį privalėsi.
*
Gyvename mes tol, kol matom, žvaigždę paskutinę. Žinodami, jog aušrą nebeteks regėti. Šešėlis juodas iš po kojų keliasi, už rankos ima, ir siūlosi kelionėn palydėti. Mano šešėlis. Juodas. Na tai ir kas? Spalvotas jis nebuvo niekad. Gyvenimu keliavome kartu, per užtvaras visas ir praradimų sniegą. Dabar jis išveda, nes viską suskaičiavo. Kiekvieną žingsnį, judesį ir mintį. Turėjau tiktai tiek, kiek buvau gavusi. Ir nėr čia ko stebėtis, nusiminti. Kiekvienas turime šešėlį juodą, skaičiuojantį visas kaltes, klaidas. Išsekus laikui, ranką švelniai duodantį ir vedantį į tolimas žvaigždes.
*
Kai mano siela baigs tarnauti šitam kūnui – ir viso gero mandagiai vienas kitam tars, neverkite, nes šitaip visada juk būna. Gyvenimas tai vyno taurė, kurią iš lėto laikrodis apvers. Daugiau netgi akimirkos negausi – tik tiek, kiek tilpo taurėje dienų. Ir nesvarbu, kam lenksies ar tarnausi, kiek sustatysi savo kelyje stabų. Paklusi tik vieninteliam kūrėjui, kuris gyvenimo stebuklą dovanojo. Patiko tas ar ne, bet jį turėjai. Nekaltas laikas, kad vynas taurėj nuputojo, jei nebranginom valandų. Jos tarsi snaigės tirpo, o vėl atgal jų sugrąžinti negali. Išbyra tarsi smėlis laikrodžiui tarp pirštų ir atsisveikinti turi. Bet juk tai laikina, kaip viskas laikina pasauly būna. Vergystė baigiasi, kai susitaikyti su šia mintim gali. Tada nebetarnauji kūnui, o nuostabiausiame pasauly gyveni“, – močiutės eilėmis pasidalijo anūkė Gabrielė.
Tai buvo paskutinioji istorija apie tuos, kurie išėjo per anksti. Dėkojame kiekvienam skaitytojui, kuris sutiko pasidalinti savo jautriais išgyvenimais ir šviesiomis istorijomis bei prisidėjo prie šios prasmingos iniciatyvos.