Taksistas čia – visiškas šeimininkas, kur tavo, keleivio, poreikiai jam apsiriboja nuvežimu iki punkto B iš punkto A.
Visokie prikabinti kvapai kvapeliai (nuo dažno kvapo tiesiog pykina), seniai nevalytas smirdantis salono sėdynių dermatinas, apsivėlęs ir susikuitęs, nevalyvas vairuotojas, nuolat griebiantis mobilųjį. Jokiu būdu nekalbu apie visus taksi vairuotojus. Tačiau ne sykį susiduriu būtent su tokia padėtimi. Ką darysi, savos mašinos neturiu, tenka naudotis taksi paslaugomis.
Taigi antradienį važiavau į šarvojimo salę, nurodydama vairuotojui adresą. Šis matė, jog mano rankose – du gėlių žiedai, galop išgirdo ir prašymą – nuvežti prie šarvojimo salių.
Diedukas gal neprigirdi. Įsijungia visu garsu radiją, – korespondentas tardo stumbrės medžioklėje galimai nusikaltusius. Aktualija...
Man šios dienos (ir ne vienos, o jau kurio laiko) aktualija yra ta, kad mirė mano draugas. Važiuoju jo gyventomis vietomis ir ryju ašaras.
„Ale tai brudai! – kreipiasi į mane, laukdamas pritarimo, vairuotojas. – Patelė buvo vaikinga!..“ Kažką sumurmu, norisi tik tylos. Vairuotojas pasigarsina dar keliom padalom radiją. Kai stumbrės tema baigiasi, ima ieškoti muzikos.
Vairuotojas jau beveik senukas, žilas, jaudinuosi, kai klaidžioja Žaliakalnio gatvėmis, ar suvaldys tamsoje mašiną – piko valanda. O čia dar – bumčikas, dar garsiau, dar...
„Gal galite pritildyti!“ – paprašau.
„Kas jums ỹra?“ – per muziką nesupranta ir neišgirsta manęs taksi vairuotojas. Aš šiuo metu gedžiu. Verkiu. Važiuoju į šarvojimo salę. Neturiu nė menkiausio impulso agresijai ar detaliam aiškinimuisi.
Ir negi rėksi ant senelio, mėginančio turėti „orią senatvę“...
O aš prisimenu Vokietiją, Šveicariją, kur taksi vairuotojas dėvi uniformą, paslaugiai atidaro duris, tau įlipant ir išlipant. Suprantu, kad mums iki to dar toli. Ir negaliu sakyti, kad Lietuvoje visi taksistai yra nejautrūs ar nemandagūs. Tik kai atsiduri kritinėse situacijose, pasijunti pažemintas nesutvarkytos sistemos. Neaišku, kas kam moka ir kas kam teikia paslaugas...