Balų vertinimo sistema Lietuvoje yra žinoma nuo XVII amžiaus, Algimanto Šventicko disertacijoje minima, jog ši vertinimo sistema buvo ne kartą kritikuota dar XX a. pradžioje kaip netinkama auklėti jaunajai kartai. A. Šventickas, peržiūrėjęs dabartinių trylikos valstybių iš trijų žemynų vertinimo principus, pastebi, jog kuo valstybė yra aukštesniame ekonominiame lygyje, tuo balai yra rašomi rečiau - formalusis vertinimas naudojamas daugumoje tik įvertinant egzaminus ar visų metų pasiekimus.
Daug dėmesio skiriama neformaliam vertinimui, kai pedagogas pastebėjimus perduoda vaiko tėvams, taip priteikiant didesnę atsakomybę ugdymu rūpintis ir pačiam vaikui bei jų tėvams. Pagrindines balų vertinimo sistemos sukuriamas ydas A. Šventickas išskiria tokias kaip mokyklos orientavimą į biurokratizmą ir kanceliarizmą, perdėto pedagogų bei moksleivių apkrovimą, santykių blogėjimą tarp mokytojo ir mokinio, abejones dėl gauto įvertinimo pagrįstumas, tėvų apie savo vaiko pasiekimus žinių subjektyvumas.
Gali pasirodyti, kad tai nėra didelė yda ir ji yra kontroliuojama įdiegiant vis tobulesnes ugdymo kontrolės programas. Lietuvos respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtas įsakymas 2004 m. vasario 25 d. kalbėjo apie mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo sampratą, čia buvo atkreipiamas dėmesys į integralų mokinio poreikius atitinkantį ugdymą, gebėjimo puoselėjimą mokytis visą gyvenimą, orientuojamasi, jog būtu pereita nuo siekimo būti įvertintam prie objektyvaus vertinimo. Bet ar tai mokyklose vyksta, ar yra tų pokyčių, ar jie yra deklaruojami tik gerais norais ir matomi tik valdininkų popieriuje – švietimo kokybės plėtros ataskaitose?
Balų vertinimo sistema šiandiena yra vienas iš pagrindinių skatinančių momentų devalvuojant tikrąsias žmogiškas vertybes kaip pagarba, užuojauta, bendruomeniškumas, patriotizmas. Yra ugdomas konkurencingumas, kosmopolitizmas, individualizmas. Dabarties vaikai nebegerbia pedagogo darbo, nuolat prieštarauja tėvams ir dievina vartotojiškumą.
Situacija galėtų keistis. A. Šventickas disertacijoje kalba apie kitokius ugdymo ir vertinimo modelius, žinomus jau nevieną dešimtmetį kaip pavyzdžiui Daltono planas, L.Trampo ugdymo sistema, jos siūlo alternatyvas balų vertinimo sistemai pereinant į neformalų vertinimą – tai yra stebėjimą, galimybę vaikui suteikti daugiau atsakomybės už savo sprendimus, už savo elgesį ir pasirinkimą.
Lietuvoje kiek panašų veikiantį ugdymo principą galime pamatyti – tai Valdorfo pedagogikos sistema, kuri aprašyta 2004 m. gegužės 17 d. LR Švietimo ir mokslo ministro įsakyme. Šioje sistemoje pažymiai yra rašomi tik laikant brandos egzaminus, pedagogas stebi vaiką nuolat, apie jo pasiekimus, veiklą informuoja tėvus, kurie taip pat didele dalimi prisideda prie vaiko ugdymo.
Mokytojas nuolat pildo pastebėjimų žurnalą, gale metų rašo kiekvienam mokiniui charakteristikas apie jo pasiekimus ir pažangą. Mokytojas vaiko suvokime pereina kelis etapus nuo pavyzdžio, autoriteto iki draugo, patarėjo. Mokytojas dalyvauja skatinant ir motyvuojant mokinį ir padedant atrasti pačiam vaikui savirealizacijos kryptis.
Vaikas ugdomas prisiimti atsakomybę už savo dabartį ir ateitį, nepermesti to vien ant tėvų ir pedagogų pečių. Daug vietos suteikiama kūrybiškumui, savęs pažinimo ieškojimui. Nėra kitų vertinimo būdų kaip antai raidės, procentai ar skirstymai - gerai, labai gerai, silpnai, nepatenkinamai. Taip nėra sukuriama vieningo „standarto“ siekimo mechanizmo, kuris neretai vaikui sukelia eilę neigiamų psichologinių išgyvenimų.
Valdorfo ar panašią ugdymo sistemą sunku įsileisti, bet stebint visuomenės vertybių devalvaciją, manytume, kad nėra paprasta išlikti abejingam ir nuošaliam. Tad pamąstykim, gal Valdorfo ar turiniu artima ugdymo ir vertinimo sistema mokyklose paskatintų Lietuvos visuomenę eiti geresniu ir tvirtesniu švietimo, žmogiškumo keliu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!