Jei aš nusikerpu plaukus, po kelių dienų ji padaro tą patį, jeigu aš ateinu su naujais batais, ji visada pagiria, paklausia, kur pirkau, ir jau po kelių dienų ateina su tokiais pačiais. Buvo toks įvykis, kad aš atėjau su nauju švarku ir po kelių dienų aišku kolegė atėjo su tokiu pačiu. Geriausia dalis ta, kad kitoms kolegėms pasijuokė, neva aš ją kopijuoju, bet esą tas jai netrukdo, nes turi daiktų dvynukę. Labai labai vaikiška, tiesa?
Na, man gal tokios nesąmonės ir netrukdytų. Ypač kai tie daiktai perkami visiems prieinamoje parduotuvėje, vienetinių drabužių ar daiktų neperku, tai nenuostabu, kad gali pasitaikyti, jog žmogus nusiperka tą patį daiktą.
Tačiau klausimas daug didesnis. Suaugusi moteris mėgdžioja mane visą ir dar pateikia tai kaip juoko vertą dalyką? Bando kitų akyse mane sumenkinti? Tai sukelia labai keistą jausmą. Ir rūbai – rūbais, bet plaukų kirpimas ir spalva? Paklausykite, nusidažiau plaukus, o jau po kelių dienų ji atėjo taip pat perdažytais plaukais.
Kai tai prasidėjo, aš visiškai nesureagavau. Bet vieną dieną pasirodė, kad stoviu priešais veidrodį, nes stilius, spalvos, daiktai – viskas identiška. Galvojau, kad man vaidenasi, tačiau tą pastebėjo ir kiti kolegos.
Kraupoka, kad ji mėgdžioja ne tik išvaizdos dalykus, bet ir manieras, balso toną, mano sakomus priežodžius, detales, būdingas mano kalbai.
Jaučiuosi persekiojama. Manau, tai ir apibūdinama kaip persekiojimas, ji kavos eina kartu, bet ne tik kavos, o viską daro kartu. Nežinau, kaip pasakyti, kad liautųsi krėsti tokias kvailystes?
Man tikrai labai nesmagu, nesinori net į darbą eiti. Jau nebesakau jai, ką ir kur perku, bet ji vis tiek susiranda bent panašų daiktą, kad atrodytų panašiai. Jeigu aš kur nors važiuoju, tai jau kita kartą ar savaitgalį ji daro tą patį, rodo nuotraukas ir džiaugiasi. Kalbant bendromis temomis ji vis pabrėžia: „Na, mes jau tokios esam su tavim...“
Kartais atrodo, kad žmogus įsivaizduoja, jog mes esame tas pats žmogus. Vienodai mąstome, turime vienodus pomėgius ir pasaulėžiūrą. Bet taip nėra!
Blogiausia, kad mes net nesame draugės. Susipažinome tada, kai ji atėjo naujai į darbą, kuriame aš dirbu jau ne vienerius metus. Nuo pat pirmos dienos ji tarsi prisiklijavo prie manęs.
Moteris tokia keistuolė, tai nelabai pritapo kolektyve, o aš su ja pabendraudavau, nes suprantu, kad įsilieti naujam žmogui yra labai sudėtinga. Norėjau jai būti draugiška, tačiau net neįsivaizdavau, kad elementarus draugiškumas pavirs tokia nejaukia situacija.
Nežinau, ką daryti, kaip pasakyti, kad neįsižeisčiau jos ir neįskaudinčiau. Ar tiesiog nekreipti dėmesio ir laukti, kol praeis? Bet nėra malonu, tiesą sakant, netgi kraupu. O gal čia kokia liga ar sutrikimas, tai gal žmogui reikalinga pagalba?