Seniau priimtinas stereotipinis modelis visiems buvo paprastas ir aiškus – moteris rūpinasi šeimos židinio kurstymu, vyrai – kad šeimai nieko netrūktų, visiems viskas buvo aišku ir vieni į kitų „zonas“ nesikišdavo, nes pačios pareigos kaip ir buvo paskirstytos pagal nutylėjimą. Besikeičiantis laikmetis ir socialinė nuomonė įvedė lygybės ženkliuką, tačiau bendravimo ir kompromiso taip ir neišmokė. Gaila, bet svetimų minčių skaityti nemokame, o atvirai pasikalbėti, kažkodėl privengiame. Nuostabus nesusikalbėjimo pavyzdys – 80-jų Rupert Holmes daina „Escape“, rekomenduoju pasiklausyti ir įsiklausyti.
Grįšiu prie temos. Manau, kad daug moterų ėmė save laikyti esant aukščiau už vyrus, kalbėdamos apie lygias teises, kada tai yra palanku, tačiau visiškai pamiršo, kad su naujomis teisėmis tenka prisiimti ir naujas pareigas.
Man 31-eri, save laikau statistiniu Lietuvos vyru. Turiu mėgstamą darbą, gerus pasiekimus, nuosavą būstą bei tam tikrą materialinį rezervą, kuris leistų bent metus praradus pajamas gyventi padoriai.
Dirbu 10 valandų, kartais tenka prisėsti ir namuose, bet ir gyvendamas vienas sugebu neprasčiau susitvarkyti su visai buities reikalais, tad kartais nelabai suvokiu moteriškus verkšlenimus, kokios jos namuose nuskriaustos ir nustelbtos buities ir kaip vyrai be jų neišgyventų.
Tradicinė mano savaitė. Darbo dienos.
Pagrindas – pusryčiai, dušas, darbas, pietūs, darbas, namai;
Pirmadienis – po darbo – lengvas pavalgymas, persirengimas ir sporto klubas dvi valandas, vakarienės pasigaminimas, TV, filmas, kompiuteris ar knyga (kaip kam nuotaika), dušas, miegas;
Antradienis – vietoj sporto klubo – šokių studija, vakarienės gaminimasis namuose, bėgimas, „kaip kam nuotaika“, dušas, miegas;
Trečiadienis – užkandis, būsto siurbimas ir grindų plovimas, sporto klubas (grindų siurbimą ir plovimą galima laikyti apšilimu, tad treniruotė trumpesnė ), „kaip kam nuotaika“, dušas, miegas;
Ketvirtadienis – užkandis, bėgiojimas, dažniausiai socializacija su draugais ar su kolegomis, dušas, miegas;
Penktadienis – priklausomai nuo aplinkybių – arba vakarienės gaminimas dviem arba užkandis vienam, bėgiojimas (?), socializacija su kolegomis/draugais ar su „vakariene dviem“, dušas(?), miegas (? :));
Šeštadienis – pusryčiai arba pusryčiai dviem (neužmirštant, kad vakarienė buvo dviem arba socializacijos metu prasiplėtė pažįstamų ratas):
Variantas A – „vakarienė vienam“ – skalbimo ir lyginimo maratonas, aprangos sukabinimas ir paruošimas ateinančiai darbo savaitei, siurbimas ir grindų plovimas, vonios ir tualeto švarinimas, pietų ruošimas, treniruotė namie, bėgiojimas, socializacija su draugais/kolegomis;
Variantas B – „vakarienė dviem“ arba „prasiplėtęs pažįstamų ratas“ – priklausomai nuo situacijos – arba vežimas namo ir variantas A, arba super „brunch‘as“ (liet. vėlyvi pusryčiai) ir tolesnis laisvalaikis dviese;
Sekmadienis – visais atvejais likusiems darbams ir bandymams paaiškinti, kad nieko daugiau nenori, nes vis tiek nesugebėsi pateisinti moteriškos lyties lūkesčių, kažkas visada bus blogai, tad geriau joms ieškoti to vienintelio svajonių asilo ant balto princo, oi, atsiprašau, princo ant balto asilo, tfu, atsiprašau, ant balto žirgo. Aprangos susikabinimas savaitei priekin, bėgiojimas, vakarienė ir miegas.
Gal man nesisekė su merginom, bet dėl to aš tikrai nesuku sau galvos, galiu sau leisti vasaros ir tinkamo oro metu važinėti motociklu ir niekas man dėl to nepriekaištaus, kad nepavežu iki darbo, galiu važiuoti automobiliu ir nesukti sau galvos, kad bagažinė maža ir išsiruošus į pajūrį kažkieno „kailiniai“ gali ir netilpti.
Kyla ir klausimas, kam man ta moteris, puikiai tvarkausi ir vienas... Tačiau nori nenori reikia pripažinti, kad kažko artimesnio norisi, kad ir koks nepriklausomas būtum. Esmė – susirasti tinkamą žmogų, su kuriuo norėtųsi dalintis ir kalbėti apie viską, nesukti su galvos, ką turi daryti tu ir ką – ji, o tiesiog paprasčiausiai paimti ant rankų ir intuityviai pašnibždėti – kas beatsitiktų, tave ant rankų aš nunešiu į pasaulio kraštą...
P.S.: Namuose indus plauna indaplovė, skalbia ir džiovina skalbimo mašina su džiovyklės funkcija, sagą įsisiūti moku pats, o gėles palaistyti man visiškai nesunku, net ne todėl, kad jos gražiai atrodytų interjere, o paprasčiausiai dėl to, kad augalai namuose yra natūralus gero oro filtras.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI jau dalinosi skaitytojos mintimis apie tai, kad žmogui antra pusė nėra būtina. „Likau viena. Bet nelabai dėl to ir gailiuosi, nes žinau, jog gyvenau pagal savo prigimtį“, - rašė šeimos taip ir nesukūrusi moteris. „Tos moterys, kurios turi šeimą, dažnai myli tik ją, o tos, kurios jos neturi - myli visą pasaulį“, - patirtimi dalijosi ji.
Klausiame Jūsų – ar taip pat esate vienišas ir manote, kad antroji pusė laimingam gyvenimui visai nebūtina? O galbūt tik sukūrę šeimą supratote, koks svarbus yra mylimas žmogus šalia? Pasidalinkite savo patirtimi! Laukiame Jūsų minčių ir istorijų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: