Atvažiuoja jaunas gražus berniukas toks pjauti klebono žolės kieme. o Dieve, koks seksi jis, nesuprantame, iš kur Bažnyčia randa tokių berniukų?
Sužinojome, kad jis atvažiuoja dviračiu, iš kito miesto, net jam sugalvojome pravardę „berniukas, kuris šienauja klebono ramunėles“. Šis savaitgalis buvo karštas, tas berniukas atvažiavo su dviračiu trumpais šortais, pasidare dar karščiau...
Trūko man kantrybė ir aš nuėjau pasižvalgyti į tą kiemą klebono... O Dieve, kiek gėlių radau, toks pavydas, visos gražios, sveikos, mezga vaisius, visos gėlės apdulkintos, kodėl aš viena tik?
Kiek beldžiausi į bažnyčios duris, niekas man jų neatidarė, taip ir nesužinojau iš kur jis ir kodėl atvažiuoja šienauti klebono ramunėlių.
Atsisėdusi ant jo nupjautos žolės, kaip mažas vaikas, kaip jaunystėje, paėmiau ramunėlę ir plėšiau lapelį po lapelio, ieškodama atsakymo – myli tas berniukas mane ar ne?
Saulė išlindo iš po debesies, ir metė gražų šešėlį man po kojomis, ir net tokia mintis nuvilnijo, toks meilės jausmas keistas, žinojimas, ar kaip atsakymas, ar kaip dar kas, nežinau... Aš supratau kas jis, nujaučiu dabar, supratau kam jis atmina su dviračiu 25 kilometrus į mūsų bažnyčios kiemą, supratau, kodėl aš sėdėdavau kieme ir nervingai rūkydama geisdavau jo...
Supratau, kad kartais reikia nušienauti žolę gyvenime vien tik tam, kad pamatytum užslėptą atsakymą, nes vien tik ramunėlių burtų neužtenka sužinoti myli jis mane ar ne?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.