Kaip skaitytojai žino, pats esu vilkiko vairuotojas. Tai peršasi tokia mintis...
Visur gerai, kur mūsų nėra. Vadovai šaukia, kad „vairai“ – šiokie ir anokie, vagys, pijokai, mašinų niokotojai. Vairuotojai šaukia, kad vadovai – vagys, atlyginimų nemoka, viešbučių neužsako, tenka kabinose mėnesiais gyventi, juodai varyti.
Garsiai šaukia kiekvienas iš savo apkasų, bet štai paradoksas. Šimtai įmonių atsinaujiną transportą, plečiasi. Dešimtys tūkstančių vairuotojų dirba, badu nemiršta, miega šiltose kabinose, utėlėmis neapeina ir savo šeimas išmaitina.
Kažkoks nesuprantamas ekonominis fenomenas. O gal tiesiog ir vairuotojai, ir vadovai šiuo metu puola į kraštutinumus? Čiumpame kuoką, mušame visus, esančius kitoje pusėje, ir šaukiame viduramžiais kryžiuočių naudotą šūkį: „Naikink visus, po mirties Dievas atsirinks savus.“
Geriau mašinoje ar viešbutyje?
Kalbant transporto verslininkus, negaliu nieko daug kalbėti, nes jų pinigų neskaičiuoju ir pats tuo verslu neužsiimu. Turiu keletą gerų draugų, kurie turi 6-10 automobilių. Nesileidžiu su jais į gilias finansines diskusijas, bet matau, kaip jiems sekasi. Turiu pasakyti, sunkiai. Jiems nepavydžiu.
O kas dėl vairuotojų, tai šia tema galiu diskutuoti iki pat pensijos, nes iki jos liko mažiau metų, nei kad jų praleidau už vairo.
Dažnai kolegos piktinasi dėl gyvenimo ir darbo sąlygų. Pirmiausia reikia pripažinti, kad tolimųjų reisų vairuotojo darbas yra specifinis ir jis skiriasi nuo kitų. Prieš 40 metų ir dabar vairuotojai praleidžia didesnę gyvenimo dalį kabinose.
Tarybiniais laikais gyvenome kamazuose, mazuose, niekada dėl to nereiškėme pretenzijų ir nekeisdavome savo kabinos į neaiškios kokybės viešbutį. Galiu pateikti pavyzdį.
Buvome iš skirtingų įmonių ir miestų, bet atvežėme brangų, specifinį krovinį į tą pačia įmonę. Buvo penktadienis, mašinas pastatė įmonės teritorijoje, o mus apgyvendino po du žmones kambaryje.
Dar iki šių dienų su siaubu prisimenu tą savaitgalį. Kambariai tvarkingi, dušas tualetas, bet.. Kai jau gerokai po vidurnakčio paprašiau kolegų eiti miegoti, tai atsakė paprastai: „Nepatinka – nesėdėk kartu.“
Taip, nepatinka, bet dingti nėra kur. Į mašiną neleidžia, o vakaronė vyksta kambariuke, kuriame yra man skirta lova. Ką darysi, sėdėjau, o po to tą ir kitas naktis klausiausi smarkiai knarkiančio kolegos.
Nuvažiavęs tūkstantį kilometrų nesijauti toks pavargęs kaip po tokio „poilsio“ viešbutyje. Nežinau, gal kam ir norisi leisti savaitgalius viešbučiuose, bet aš savo mašinoje geriau pailsiu ir skaniau pavalgau.
Turiu kelis klausimus
„Delfi“ laidoje Andrius Cuzanauskas paminėjo apie 600 iškeltų bylų, 3 eurų atlyginimą, badaujanti vairuotoją, kuris per keturis mėnesius gavo tik 700 eurų, bet išgyveno ir išmaitino šeimą.
Nežinau statistikos, kokį procentą sudaro nelaimingi, nuskriausti vairuotojai? Manau, nedidelį, bet tas šaukštas deguto sugadiną visą statinę medaus.
Nuskriaustam padėti reikia, o jei ta pagalba duoda rezultatų – belieka pasidžiaugti. Bet daugeliui patyrusių senų vairuotoju, kai prasideda kalbos apie neišmokėtus ar nuskaičiuotus pinigus, kyla klausimas – kodėl?
Kodėl toje pačioje įmonėje 99 vairuotojai gauna normalų atlyginimą, o 1 negauna? Aš nekalbu apie „juodas“, vienadienes firmeles, kurių buvo apstu prieš 20-30 metų. Kalbu apie ne vienerius metus rinkoje esančias transporto kompanijas.
Kiekvienu atveju, kaip sakė pats Andrius Cuzanauskas, yra labai daug nežinomųjų, o aš pridursiu, kad tų nežinomųjų dažnai ir nepavyksta sužinoti – jie paaiškėtų tik pagyvenus paties vairuotojo gyvenimą.
Dirbu jau 38 metus. Štai, kokie man klausimai kyla. Kodėl keli šimtai Briuselio politikų mano, kad vairuotojas geriau pailsės miegodamas kažkokiame viešbutyje?
Kodėl jie mano, kad mūsų transporto įmonės bus turtingesnės ir laimingesnės, varinėdamos mašinas į namus kas 8 savaites?
Kodėl jie mano, kad panaikinus dienpinigius ir įvedus valandinį apmokėjimą vairuotojai bus laimingesni ir uždirbs daugiau? Paskaičiavau – juk tada stovint savaitgaliais aikštelėse niekas nemokės arba mokės labai mažai ir vidurkis nebesieks nė 60 eurų per dieną.
Yra labai daug „kodėl“, bet vietoj to, kad būtų išklausytos abi pusės, patrankomis šaudoma viens kitam į skaudamas vietas.
Paskaičiavus vaizdas neaiškėja
Pabaigai paskaičiuokite ir be pykčio, rėkimo ar užgauliojimų paieškokite sprendimų. Vairuotojus galima suskirstyti į tris kategorijas: 1. Dirbantys Lietuvoje. 2. Važinėjantys ratais. 3. Dirbantys kadencijomis.
Pirmai kategorijai mažiausiai problemų. Dienpinigių nėra arba jie minimalūs, mokamas valandinis atlygis. Važiuoji – gauni pinigų, guli namuose – negauni.
Antra kategorija – jau sudėtingiau. Už nuvažiuotą atstumą mokėti nelegalu. Dienpinigius nori sumažinti iki minimumo ar visai panaikinti ir palikti švarų atlyginimą. Tikriausiai ir čia tiktų valandinis atlygis.
Bet kiek jiems mokėti už darbo dienos valandą? Ką mokės, kai jie stovės nevažiuos? Ką mokės, kai plauks keltu?
Pasiūlykite konkrečiai, kad kiekvienas išvažiavęs ir be jokių nuobaudų grįžęs žinotų, ką gaus. Svarbiausia pasakykite, kiek vairuotojas gaus į rankas, atskaičius mokesčius.
Trečia kategorija – pati sudėtingiausia. Kadencijos: tai kai išvažiuoji kelioms savaitėms, savo kadencijai. Baigęs kadenciją ilsiesi.
Taip išeina, šiems vairuotojams taip naikintų arba mažintų dienpinigius iki minimumo. Kiek bus mokama už konkrečias darbo valandas? Nes kai stovės 24 val. aikštelėje ar miegos viešbutyje, valandinio atlygio juk negaus?
O ir dienpinigius vadovas galės sumažinti. Ką mokės ir kaip „formins“ kategorijai vairuotojų, kurie grįžę po 6 savaičių kadencijos dvi–tris savaitės sėdi namuose? Juk oficialių apmokamų atostogų priklauso tik 20 darbo dienų.
Ir pats svarbiausias klausimas – kiek vairuotojas išvis gaus „į rankas“, atskaičius mokesčius? Ar išeis tiek, kiek išeina dabar? Tai yra, 70-80 eurų per dieną?
Kiek nedaug visai paprastų klausimėlių. Tereikia susėdus suskaičiuoti ir draugiškai juos išspręsti. Atskaitymai, nuobaudos už sugadintą turtą – atskira tema, nes tokiais atvejais yra labai daug nežinomųjų, kuriuos patikrinti ir nustatyti, kas kaltas, labai sunku.
Gal kas nors iš tų, kurie šaukia dėl neteisybės, galėtų vietoje kovos su vėjo malūnais tiesiog suburti suinteresuotas puses ir pasidalinti savo skaičiavimais?