Sukilimų nuslopinimai eilinį kartą pabaigė bendros Lenkijos ir Lietuvos bajorijos pastangas atkurti Lenkijos valstybę, kuriai priklausytų ir Lietuva. Caras stengėsi sudaryti patikimų gyventojų sluoksnį. Drauge su tuo, visaip propagavo pravoslavų religiją ir dvasininkiją, apsunkindamas katalikų bažnyčios veiklą. Ir svarbiausia – 1864 m. birželio 5 d. uždraudė spausdinti lietuviškas knygas lotynų rašmenimis, ėmė reikalauti, kad lietuviai savo raštijoje naudotų rusiškas raides. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, pramintas „koriku“, žengė dar toliau – 1864 m. gruodžio 5 d. bendrai uždraudė bet kokiais rašmenimis spausdinti ir platinti lietuviškas knygas, uždarė lietuviškas mokyklas. Visa tai lėmė tautinio judėjimo atsiradimą visai naują savo turiniu.
Į Lietuvą spauda ir knygos patekdavo iš užsienio – daugiausia iš Prūsijos ir JAV. Vaikai lietuvių kalbos buvo mokomi slapta daraktorių (mokytojų) arba „švedų“ (gimnazistų). Šiaulių gimnazijos direktoriaus 1883 m. raporte nurodyta, kad tokių „švedų“ gimnazijoje yra per du šimtus! Tai tautinį judėjimą vertė tautos pasipriešinimu.
Vilniaus inteligentus pasiekė žinia, kad kovoje už lietuvybę veikia slapta „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugija. Iš tikrųjų, 1895 metais pas gydytoją Andrių Domaševičių bute susirinkę dvylika vyrų sutarė, kad laikas pradėti kovą už lietuvių kalbą bažnyčioje ir lietuviškos spaudos atgavimą. Kas gi tie „apaštalai“? Vienas iš tų pionierių buvo pats Domaševičius. Kiti – trys broliai Vileišiai, Valentinas Urbonavičius, Povilas Matulionis, kunigas Juozas Ambraziejus, Donatas Malinauskas, Elijas Nonevičius, Josmantas, Jonas Bortkevičius ir Supšinskis. Netrukus, „apaštalai“ 1895 metų pavasarį pradėjo kovą, kad nors vienoje Vilniaus bažnyčioje būtų laikomos pamaldos lietuviškai.
Vilniaus vyskupystės valdytojas Liudvikas Zdanavičius (Zdanowicz), pas jį atėjusius delegatus iškoneveikė, kaip norinčius atgaivinti „barbarišką ir pagonišką kalbą“, pasiuntė juos pas gubernatorių Frezę ir generalgubernatorių Orževskį. Šiedu juos pasiuntė atgalios pas vyskupą, o jis kategoriškai atsisakė į bažnyčią įsileisti lietuvių kalbą. „Apaštalai“ nenurimo. Pasipiktinęs A. Domaševičius 1898 m. išspausdino atvirą laišką lenkų dvasininkams, Peterburgo leidinyje „Kraj“ (Nr. 5), motyvuotai atsikirsdamas į jų ta tema publikacijai, tame pačiame leidinyje. Susirinkę į pamaldas šv. Mikalojaus bažnyčioje, protestuojantys „apaštalai“ jose giedojo lietuviškai.
Ir 1901 metais pasiekė pergalę! Pamaldos šv. Mikalojaus bažnyčioje tapo lietuviškomis, o vyskupas Stefanas Zvierovičius (Zwierowicz) už lojalumą lenkų ir lietuvių tikintiesiems 1902 metais rusų buvo ištemtas į Samdomyrą.
Prie „apaštalų“ prisijungė ir daugiau lietuvybės puoselėtojų. Istorikai mano, kad jų skaičius galėjo būti 15. Tiksliai žinoma, kad J. Bortkevičiui pasiligojus, vietoje jo atėjo žmona – pirmoji ir vienintelė moteris – Felicija Bortkevičienė. Tikėtina, kad vėliau prie jų pritapo bankininkas Česlovas Liandsbergis (Gabrieliaus brolio Kazimiero sūnus). Su žmona Viktorija buvę žymūs Vilniaus visuomenininkai, 1922 metais lenkų valdžios ištremti į nepriklausomą Lietuvą. 1946 metais suimti ir tolimesnis jų likimas nežinomas.
Apie 1904 metų gegužės 7 dieną per pamaldas šv. Mikalojaus bažnyčioje išgirstą paskelbtą žinią apie lietuviškos spaudos grąžinimą, Gabrielius Landsbergis (eruditas, publicistas ir teatro meno puoselėtojas) atsiminimuose rašė: „Išklausę iš Šv. Mikalojaus bažnyčios sakyklos viešąjį pranešimą, kad spauda mums leista, tuoj čia-pat susidarė būrelis, kad išreikšti dėkingumą kun. Sviatopolk-Mirskiui už jo palankumą ir triusus spaudos atgavimo dalyke. Tariant lietuviai norėjo pasielgti europietiškai ir atlikti mandagumo priedermę. Tam tikslui klebonijoje susirinko Povylas Matulionis, Urbanavičius, D-ras Antanas Vileišis su žmona ir kiti, ir ėmėm redaguoti padėkavonės raštą. Tuo tarpu įbėgo klebonijon p. N. ir paskelbė protestą, kam mes lietuvių vardu žadame dėkoti už tai, ką mes patys, be vyriausybės malonės iškovojome.“