Dar nė metai nepraėjo po to, kai buvo atlikta dalinė viešojo transporto sistemos integracija Klaipėdos mieste, tiesa, ten situacija buvo kiek kitokia: iš pažiūros integracija buvo skirta patiems silpniausiems Klaipėdos m. maršrutinių taksi rinkos dalyviams, t.y. tiems maršrutams, kurių keleivių srautai buvo palyginti nedideli, o dalis maršrutų apskritai merdėjo.
Vietoje minėtų maršrutų buvo sukurti nauji ar pakoreguoti senieji, suteikiant jiems „privežamųjų“ maršrutų statusą. Nors integracija pristatoma kaip sėkminga, derėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad didele dalimi ją sėkminga galėtume vadinti dėl buvusių senųjų maršrutinių taksi maršrutų ne ypatingo populiarumo.
Kalbant apie panašaus pobūdžio viešojo transporto pertvarkas, jų organizatoriams reiktų nepamiršti, kad veiksmas vyksta Lietuvoje ir jos miestuose, o ne tankiai apgyvendintame didmiestyje, matuojamame milijoninių „didmiesčių“ mastais. Kalbant apie Lietuvą, „privežamųjų“ maršrutų, „greitųjų autobusų“ ir paprastiems gyventojams, besinaudojantiems visomis šiomis paslaugomis, skirtos sistemos kūrimas sėkmingai funkcionuojančių maršrutinių taksi naikinimo sąskaita, manau, yra veikiau didžiulė klaida, nei suplanuotos „stulbinančiai“ veiksmingos viešojo transporto sistemos dalis.
Tačiau šiuo metu būčiau linkęs maršrutinių taksi problemą panagrinėti Vilniaus m. savivaldybės planuojamos integracijos kontekste. Kaip ir kiekviename mieste, kur susiduriama su viešojo transporto pertvarkos klausimais, taip ir Vilniuje, pagrindiniai visuomenei pateikiami argumentai dėl viešojo transporto pertvarkos būtinybė yra netvarkingi bei seni maršrutinių taksi autobusai, nemandagūs jų vairuotojai, neturėjimas galimybės gabenti asmenų su specialiais poreikiais ar kelių eismo taisyklių pažeidimai. Tačiau klausimas, ką šioje vietoje pakeis integracija?
Tęsiant maršrutinių taksi sutartis, savivaldybių galioje derybomis nustatyti transporto priemonių amžių, kuris, be kita ko, dažnai yra jaunesnis, nei taikomas miestuose važinėjantiems didiesiems autobusams (šitaip šiandien pavadinkime esančią „vieningą“ transporto sistemą). Taigi, vienas argumentų atkrenta net nepradėjus jo plačiau analizuoti.
Dėl keleivių su specialiais poreikiais. Niekas, kiek žinau, kol kas neištyrė tokių keleivių važiavimo poreikio. Gal jo apskritai nėra? Maža to, net ir esant tokiam, pastarajam tikrai netrukdo alternatyvias paslaugas teikiantys subjektai – juk jis visada gali pasirinkti didelį, komfortabilų, visuomet laiku ir vietoje važiuojantį miesto autobusą, pritaikytą bet kokių asmenų poreikiams.
Toliau grįžkime prie netvarkingų autobusų ir nemandagių vairuotojų bei kelių eismo taisyklių pažeidimų. Šioje vietoje yra akivaizdu, jog integravus „mikriukus“ situacija ir čia tikrai nepasikeis. Esama situacija, mano manymu, atspindi tik vieną faktą – blogą kontrolės mechanizmą, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai dauguma atvejų taip pat įgyvendinamas savivaldybės rankomis.
O kur tada pasidės paprastas miesto gyventojas, jeigu greitu metu ne tik už šildymą reikės padėti didžiąją savo pajamų dalį, bet, tarkime, ir už vienkartinį pasivažinėjimą viešuoju miesto transportu sumokės 5 litus, nes be važiavimo taksi ir autobusu kitos alternatvos neturės? Maža to, už tokią hipotetinę kelionę turės mokėti Vilniaus valdžia ir taip iš pakankamai skylėto miesto biudžeto.
Palyginimui – šiuo metu maršrutinių taksi paslaugas teikiantys privatūs vežėjai šias paslaugas teikia be jokio papildomo poreikio jų veiklą finansuoti iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, tai reiškia, kad savivaldybėms tokia paslauga nieko nekainuoja, tereikia kelti tinkamus reikalavimus ir kontroliuoti privačių vežėjų veiklą, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų (turint galvoje, jog dauguma viešojo transporto maršrutų dirba nuostolingai, drįsčiau teigti, jog nulinis rezultatas kur kas geresnis, nei minusinis).
Liaudiškai šnekant, prieš imantis svetimų daržų derėtų susitvarkyti jau turimus, nes svetimuose daržuose lakstančios karvės ėsti neprašo, tuo tarpu savos laksto alkanos. Todėl kam spręsti problemą toje vietoje, kur jos beveik nėra, jei turi krūvas neišspręstų problemų – reikia iš esmės peržiūrėti turimus maršrutus, jų tvarkaraščius, derinti didžiųjų ir mažesniųjų autobusų tarpusavio grafikus ne piko metu leidžiant važiuoti mažesnės talpos autobusams pagal atskirus konkursus už gerokai mažesnius tarifus, nei yra nustatomi didiesiems autobusams – juk būtent čia slypi visas blogis, nes dabartinė viešojo transporto sistema dirba nuostolingai.
Prievarta panaikinus keliavimo alternatyvą, t.y. atėmus gyventojų pasirinkimo laisvę, tiesiogine to žodžio prasme pagrobus keleivius iš greta konkuruojančių subjektų savų problemų neišspręsite, maža to, tai dar ir papildomai kainuos. Skelbkite konkursus, darykite pertvarką, jei ji bus tokia pavykusi, kaip kalbama, maršrutiniai taksi patys numirs iš veiklos ir pajamų neturėjimo, tačiau valdžios atstovams tikriausiai suvokiama, jog problema slypi ne čia (...). Apibendrinant, man susidaro įspūdis, jog Vilniaus valdžia kažkieno interesams gal ir atstovauja, tačiau tikrai ne Vilniaus miesto gyventojų, renkančių valdžios atstovus ir kasdien besinaudojančių viešojo transporto paslaugomis.
Taip pat paminėtinas ir greitųjų autobusų fenomenas, reikalaujantis pakankamai daug lėšų, nors tokio fenomeno tinkamas egzistavimas kelia daugiau klausimų, nei atsakymų. Jiems reikalingos papildomos autobusams skirtos juostos (veikiausiai dažniausiai kurios numatytos kitų transporto juostų sąskaita arba kurių tiesimas kainuos velniškus pinigus), o kelionės greitis mistiškai sutrumpės. Kaip suprantu, greitieji autobusai, kaip ir visi kiti eismo dalyviai, privalės paklusti nustatytiems kelių eismo taisyklių reikalavimams, o ta pačia autobusų juosta važiuojančių „lėtųjų autobusų“ peršokti tikriausiai taip pat nesugebės. Ar vien faktas, jog „greitasis autobusas“ nesustos kai kuriuose sustojimuose padarys kelionę greitesne? Manau sutiksite, teigiamas atsakymas keltų juoką, maža to, neretam keleiviui veikiausiai tektų persėdimu (kas darosi labai įprasta viešojo transporto sistemose) arba pėsčiomis grįžti į praleistus arba tolimesnius sustojimus.
Apibendrinant viską, paminėtinas vienas papildomas faktas – manau, kad kuo dažniau viešojo transporto sistemai priklausantys autobusai kursuos, tuo brangiau tai atsieis Vilniaus miesto savivaldybės biudžetui, tačiau klausimas, ar Vilniaus valdžiai yra skirtumas, kokio dydžio barankos skylė bus papildomai ištraukta iš kiaurios kepurės? Maža to, manau, kad tokiu būdu paprasti gyventojai nebus apsaugoti nuo monopolininkų diktuojamų kainų, persėdimų gausos, nemandagių vairuotojų, netvarkingų autobusų ir panašių aspektų. Ar reikalinga tokia pertvarka? Pamąstykite kiekvienas sau.
Asmeniškai aš džiaugiuosi, kad mūsų šalyje yra maršrutiniai taksi. Nesame tiek turtinga šalis, kad galėtume demonstruoti aukštesnio lygio išskirtinumą lyginant su kitomis šalimis – neturime tramvajų, metro, tačiau turime maršrutinius taksi. Maža to, manau, kad jie sėkmingai funkcionuoja ir dera prie mūsų šalies gyventojų poreikių, todėl nemanau, kad turėtume juos naikinti vien todėl, kad kažkieno nuomone ir interesams jie yra nepatogūs. Taigi, maršrutiniai taksi – mūsų šalies privalumas ir išskirtinumas kitų šalių atžvilgiu. Būtent mes galime būti tokios sistemos pavyzdžiu kitiems vietoje to, kad aklai kopijuotume kitų šalių sistemas ir mėgintume jas prievarta perkelti į savąsias.
Integracijos organizatoriams siūlyčiau pasivažinėti išsvajotuoju viešuoju transportu piko metu, vietoje to, kad filmuotųsi reklaminiuose – agitaciniuose klipuose su dviračiais, „segway`ais“ ar kitokiomis netradicinėmis transporto priemonėmis ar vieną kitą kartą nusifotografuotų ar nusifilmuotų išskirtinai asmeniniais naudos sumetimais viešajame transporte kartu su gyventojais.
Manau, kad Vilniaus m. savivaldybės tarybai derėtų gerai apsvarstyti tokių projektų naudą ir būtinybę bei į visą šį reikalą pažvelgti kritiškai, nes to, kas bus sugriauta, atstatyti bus veikiausiai neįmanoma. Veikiausiai būtent todėl šiuo metu siekiama nutraukti maršrutinių taksi veiklą jau nuo šių metų liepos 1-osios. Po tokio įvykio, net ir teisminiu keliu pasiekus kitokių sprendimų, padaryta žala jau būtų nebepataisoma, nes kaip žinia, gyventojų pratinimas prie pokyčių yra ilgas ir sudėtingas procesas.
Gyventojams siūlyčiau likti budriems, aktyviai sekti pertvarkas ir aktyviai reikšti savo nuomonę – netylėkit – tai yra visų Jūsų reikalas. Priverskite politikoje dalyvaujančius asmenis prisiimti atsakomybę už savo labai dažnai nepamatuotus veiksmus ir nepamirškite jų atėjus rinkimams.
Nepamirškit, maršrutiniai taksi – sėkmingai funkcionuojantis išskirtinumas lyginant su kitomis Europos šalimis, kuris, deja, yra naikinamas, nors integracija – tik patogiausias dabartinei ydingai biurokratinei sistemai, tačiau tikrai ne efektyviausias jų problemų sprendimo būdas. Aš sakau „ne!“ tokioms pertvarkoms ir siūlau nelikti abejingiems ir Jums.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!