Vilniečio žmoną ir dukrą užpuolusio šuns šeimininkas gali išsisukti: tokius įstatymus reikia keisti

Jums nepasisekė, kad Jūsų nesuvalgė neatsakingo kaimyno šuo. Ne, rašant šią antraštę nėra suklysta – vienam vilniečiui išties nepasisekė, nes jo žmoną su dukra daugiabučio kieme užpuolęs agresyvus kaimynų šuo savo aukų mirtinai nesuvalgė, čia pat užpuolimo vietoje neatsigulė pogulio po sočių pietų ir supratingų policijos pareigūnų nebuvo nutvertas nusikaltimo vietoje.

Mat kitu atveju, kaip rodo įvykio aplinkybės, įrodyti šuns užpuolimo faktą, pasirodo, sunkiai įmanoma arba tam nelabai yra noro...

Šiuo rašiniu norima įspėti kitus, jog tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, jei jus ar jūsų vaiką daugiabučio kieme užpuls kaimyno neprižiūrimas šuo, pasikliauti galite tik savimi – ar policija gali padėti, spręskite patys. Taip pat svarbu yra tai, kad jei nusikaltimo metu šuns užpuoliko nenufilmuosite, jog būtų užpuolimo įrodymas (ar gelbėti savo, vaiko gyvybę, ar užsiimti filmavimu, taip pat spręskite patys), viena iš alternatyvų yra leisti jus suvalgyti, nes kitaip nusikaltimo įrodyti, kaip rodo šio įvykio aplinkybės, gali ir nepavykti.

Ši istorija prasidėjo rugpjūčio pabaigoje, kai sostinės Naujamiesčio mikrorajono Savanorių pr. 11 a. namo gyventojo šunį to paties daugiabučio kieme užpuolė palaidas šalia esančio namo gyventojo šuo. Jau po savaitės vėl galimai tas pats šuo galimai užpuolė moterį su mažamečiu vaiku vedžiojančią šeimos augintinį mažą papiljonų veislės šuniuką (dėl policijos vykdomo tyrimo vartojama sąvoka „galimai“). Panašu, kad šios istorijos atomazga anaiptol gali ir nebūti su logiška pabaiga – dėl agresyvaus šuns nepriežiūros nubaustu jo šeimininku. Atomazga gali būti daug įdomesnė – daugiabučio namo gyventojus dėl agresyvaus šuns galimų užpuolimų norintis apsaugoti asmuo pats gali būti nubaustas už kaimyno, kuris, pasirodo, yra sostinės vienos seniūnijos seniūnaitis, šmeižtą, taip pat už šuns užpuoliko „suspardymą“, gal net pasodintas į kalėjimą už „nepataisomai įžeistą garbę ir orumą“...

Problema yra paprasta: šuo, užpuolęs moterį jos vaiko akivaizdoje, nėra pagautas nusikaltimo vietoje. Mat po užpuolimo jis ramiausiai grįžo pas šeimininką, nes paleistas į lauką pasilakstyti ir nusilengvinti (patogu – nereikia rinkti šuns paliekamų „dovanėlių“), vėliau į laiptinę yra įsileidžiamas paties šeimininko. Iškart po įvykio atvykus policijos pareigūnams (vaikas, įvykio liudininkas, tiksliai atpažino kaimynų šunį kaltininką ir tiksliai nurodė, kur jis gyvena), pareigūnams pakanka pasakyti „mano šuo visą laiką buvo namuose“. Nei liudininkų (dalis jų laiku net nebuvo apklausti – kam vargintis), nei dešimties metų vaiko įvykio liudininko parodymai, pasirodo, nelabai ką reiškia... Kadangi šuo yra nenutvertas nusikaltimo vietoje arba, kitaip tariant, jums nepasisekė, gerbiamieji, jog šuo Jūsų nesuvalgė ir po sočių pietų neatsigulė pietų vietoje pailsėti – tik taip jį būtume aptikę įvykio vietoje ir lengvai įrodę jo nusikaltimą ir galbūt nustatę, kam jis priklauso. Nepaisant to, jog visa aplinkinių namų gyventojų bendrija žino, jog šiuose namuose yra laikomas tik vienas tokios veislės šuo kaip užpuolikas. Nepaisant to, jog dėl vieno šio šuns nepriežiūros fakto jau yra įrodyta ir jo šeimininkui yra policijos skirta bauda.

Šuns užpuolimo įvykio liudininkai? Taip, jų buvo. Tiesa, reikia pripažinti, kaimynai paprasčiausiai bijo veltis į galimus konfliktus su tam tikrą reputaciją turinčiu agresyvaus šuns šeimininku, mat kiekvienas jų asmeniškai gali sulaukti nemalonumų. Pakalbinus kaimynus apie šio piliečio praeities žygius už „teisybę“ ir „tvarką“ bendruomenės labui, nustebau. Jau vien tik teisinių procesų ir skundų skaičiaus policijai galėtų pavydėti net kiečiausias nusikaltėlis...

Tie, kas paliudijo – drąsūs žmonės, bet konstatuoti, jog šuo užpuolikas ir įtariamo kaimyno šuo yra tas pats, kaip pasirodo, sunkiai įmanoma, nes šuo užpuolikas teoriškai galėjo būti ir „bet koks kitas tos pačios veislės šuo“. Nepaisant to, jog kito panašaus šuns šiuose namuose niekas daugiau nelaiko. Vaiko, kuris tiksliai atpažino, jog šuo užpuolikas yra būtent tas šuo, kurio šeimininkas neigia kaltę, anot policijos, parodymai nieko nereiškia.

Smagi šios istorijos dalis yra ta, kad norėdamas įspėti namo bendrijos gyventojus apie galimai neprižiūrimą agresyviai nusiteikusį šunį, kuris puola augintinius ir juos vedžiojančius žmones, šios istorijos herojus daugiabučio namo skelbimų lentose pakabino skelbimą, kuriame kaimynus ragino saugotis nuo agresyvaus palaido šuns. Atsižvelgiant į tai, jog realiai kaltininkas dar nėra nustatytas ir policijos tyrimas dar vykdomas, skelbime jokie konkretūs asmenys minimi nebuvo.

Smagiausia yra tai, jog tada galimai užpuoliko šuns šeimininkas „skėlė iš peties“ – jam skelbime pateikta informacija pasirodė žeminanti jo garbę ir orumą, jis kreipėsi į policiją su prašymu pradėti tyrimą dėl šmeižto, dėl pareiškimo svorio pridėdamas ir pretenzijas dėl jo šuns suspardymo. Matyt, kaltės jausmas nėra toks jau malonus. Prevenciškai ir vardan šventos ramybės savo reputacijai, kaip sakoma. Juk kaimynai rimtai gali pagalvoti, kad čia būtent aš toks neatsakingas. Rimtai, juk nesmagu...

Noro sudrausminti tinkamai savo šuns neprižiūrintį šeimininką ir apsaugoti gyventojus nuo galimų šuns užpuolimų ateityje kaina – pradėtas policijos tyrimas prieš „padoraus“ žmogaus reputacijai kenkiantį asmenį, kuris turi „pretenzijų“. Įdomu dar ir tai, kad šiuo atveju galima šuns nepriežiūra ir jo padarytais sužalojimais vaikui ir kitam šuniui yra įtariamas seniūnaičio pareigas einantis asmuo, kuris turėtų būti deramu pavyzdžiu visai gyventojų bendruomenei. Tik kyla klausimas: ar žmogaus, kuris spjauna į kaimynų ir mažamečių vaikų saugumą, tinkamai neprižiūrėdamas savo agresyvaus šuns, vertybės yra suderinamos su tokiomis pareigomis?

Apie policijos vaidmenį šioje istorijoje. Ji elgiasi taip, kaip skelbia įstatymai – net jei ir būtų įrodyta, jog neprižiūrimas šuo užpuolė ir sužalojo kitą šunį ar žmogų, šuns šeimininkui gresia vos 200 eurų maksimali bauda. Jei šuo kažką, pavyzdžiui, mažametį vaiką, sukandžiotų ar net suvalgytų, bet nebūtų pagautas nusikaltimo vietoje, realiai jo kaltę įrodyti, pasirodo, labai nedaug galimybių. Nepaisant liudininkų parodymų, jo šeimininkas visada galėtų pasakyti, jog tai nebuvo mano šuo, nes nusikaltimo vietoje jo nepagavote. Nuo agresyvaus šuns užpuolimo, kada buvo užpulta moteris, jos dukra ir augintiniui sukelti sveikatos sutrikdymai, jau praėjo beveik du mėnesiai, o iš bylą tiriančių pareigūnų žinių nėra. Policijos atstovai nė neslepia – toks tyrimas gali užtrukti iki metų. Prašome kantrybės, ponai. Mes rūpinamės jūsų saugumu.

Tad turime situaciją, kur akivaizdu, kad aišku, jog realiai niekas neaišku. Aišku tik tai, kad norėdamas išgyventi su agresyvaus šuns neprižiūrinčiu kaimynu, pats turi pasirūpinti savo saugumu – policija tau čia nelabai gali padėti. O jei persistengsi ir bandysi atkreipti dėmesį įspėdamas kitus, būsi apkaltintas šmeižtu, kito šuns suspardymu ar reputacijos žeminimu.

Mokame mokesčius, kurie leidžia išlaikyti tas institucijas, kurios privalo užtikrinti gyventojų teisę į saugumą ir deramai bausti pažeidėjus. Kalti netobuli įstatymai? Bet tada KEISKIME JUOS, sukurkime tokią tvarką, kuri garantuotų, jog neturintis atsakomybės jausmo kaimynas nekeltų grėsmės kitų kaimynų saugumui, atvirai besišaipydamas iš galimų menkų baudų. Ir dar daugiau – eidamas atsakingas pareigas taip „kovotų“ už bendruomenės narių „gerovę“.

Jei nieko nenorime keisti, tada nesistebėkime, matydami šeimas su lagaminais oro uostuose skrendančias lietuvių pamėgtomis kryptimis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!