Gyvenu Vokietijoje, tačiau kaip ir daugelis tautiečių domiuosi tėvynės gyvenimu, seku naujienas, žiūriu žinias internete ir diskutuoju įvairiomis temomis su pažįstamais. Visai neseniai teko prisiminti vieną pokalbį, kuris įvyko prieš penkerius metus.
Su draugu po koncerto sėdėjome ant suoliuko prie Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniaus gatvėje ir aptarinėjome ką tik patirtus įspūdžius. Šalia sukiojosi benamis, ieškojo alaus butelių. Mano draugas šį benamį užkalbino: „Ar galėčiau paklausti, kaip jūs priėjote iki tokios nepavydėtinos padėties?“. Maniau, kad jo klausimas gana netaktiškas, tačiau šis žmogus nesutriko ir labai mandagiai papasakojo savo istoriją. Trumpai tariant, jo gyvenimas paprasčiausiai nenusisekė.
Anksti netekęs tėvų, jis atsidūrė vaikų namuose, sulaukęs pilnametystės privalėjo iš jų išeiti tiesiai į gatvę. Jis nežinojo, kur eiti, nuo ko pradėti, ką daryti. Ir vėliau gyvenimas klojosi ne gera linkme. Dabar (jam daugiau nei 40 metų) naktis jis leidžia nakvynės namuose, o dienomis ieško tuščios taros. Žmogus nėra girtuoklis – nei išvaizda, nei „kvapelis“ to neišduoda. Tada mane tiesiog sukrėtė, kad tokių nelaimingų žmonių yra daugiau, negu mes įsivaizduojame: ne visi benamiai yra būtinai girtuokliai ar vagys, narkomanai.
Prieš keletą dienų žiūrėjau laidas apie „atiminėjamus“ vaikus, apie vaikų namus ir su vaikais susijusias socialines problemas. Kai savo draugų vokiečių vieno pokalbio metu paklausiau, kokia situacija su vaikų namais Vokietijoje, likau nesuprasta.
Kai papasakojau apie „Gyvybės langelį“ ir kitas priežastis, kodėl lietuvių vaikai kartais atsiduria vaikų namuose, pasipylė nuostabos pilni keiksmai. Tuomet man papasakojo, kad Vokietijoje vaikų namuose gyvena tik tėvų netekę vaikai – našlaičiai. Kiekvienas gimęs vaikas privalo būti auginamas toje šeimoje, kurioje gimė. Tėvai neturi teisės atsisakyti savo vaiko, palikti jo gatvėje arba atiduoti kokiam nors „langeliui“ – Vokietijoje tai yra neįsivaizduojama ir griežtai baudžiama.
Kitas aspektas, kodėl viskas yra taip ir ne kitaip, yra tas, kad kiekviena šeima gauna vaiko (Kindergeld) ir tėvų (Elterngeld) pinigėlius. Pirmoji išmoka teikiama iki tol, kol vaikas taps pilnametis, o antroji – pirmuosius metus. Tai nėra jokia pašalpa, prie ko lietuviai taip kartais kabinėjasi. Ši išmoka netgi nepriklauso nuo socialinės padėties – tiek turtingieji, tiek vargingieji ją gauna, nes tai yra elementari valstybės parama naujam piliečiui. Galbūt netgi tie, kurie susilaukė netyčiuko, neturi jokios priežasties jo atsisakyti – juk išmaitinti yra iš ko.
Žinau, kad daugelis į mano trumpą rašinėlį pažvelgs kritiškai, neva, kaip aš drįstu lyginti tokias nepalyginamas valstybes. Tačiau, mano nuomone, kiekviena valstybė yra kaip vienas didelis mechanizmas, kuris turi darniai veikti visose srityse. Galbūt jeigu Lietuvos valstybė investuotų į kiekvieną naują pilietį (kalbu apie paramas jaunoms šeimoms), sulauktų daug didesnės naudos ateityje?
Galbūt jeigu biurokratai nustotų keikti jaunas motinas, kurios nespėjo gauti pakankamo darbo stažo ir staiga pastojo, ir joms padėtų, visiems butu gyventi lengviau? Gana makabriška, kai skurdžių šeimų ir apleistų vaikų akivaizdoje valdininkai kalba apie Lietuvos gimstamumo skatinimą, tačiau nesugeba pasirūpinti realių problemų sprendimu. Ne visi esame gimę po laiminga žvaigžde, kai kuriems iš mūsų reikia daugiau pagalbos, kad atsistotume ant kojų ir prisijungtume prie to darnaus mechanizmo…
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!