Aš užimu neblogas pareigas ir gaunu atitinkama atlyginimą. Negailėjau nei pinigų, nei laiko moteriai, nei jos vaikui, kurį auginau kaip savo. Žodžiu, pakankamai greitai apsigyvenome kartu. Kas man patiko, kad maniškė daug dirba, pati stengėsi išlaikyti vaiką, taigi, nesėdėjo ant mano kupros, o kartu kūrėme bendrą gerovę. Kas pasirodė kažkiek keista, kad ji labai skubėjo susilaukti mūsų bendro vaikučio. Aš, artimųjų patartas, labai delsiau, bet vis tik įvyko kas įvyko ir gimė mūsų stebuklas.
Vat čia ir prasideda linksmoji dalis.
Tiek pirmojo, tiek antrojo vaiko priežiūra buvo tiesiogine to žodžio prasme numesta ant mano pečių. Esą ji daug dirba ir jai nėra kada. Namie jos praktiškai nebūna. O jei ir būna, vaikai apkraunami telefonais. Prasidėjo draudimai matytis su dukra iš pirmųjų santykių ir kone minučių matavimai, kiek laiko su ja leidžiu. Mat, pasirodo, jos vargšas sūnus iš pirmųjų santykių labai nukentėjo skyrybų metu ir kad jam reikia tėvo. Priėjome iki to, kad aš, kaip vyras, kuris turi vaikams rodyti, pavyzdį turiu gaminti visai šeimai valgyti, atnešti jai į darbą valgyti, kad kolegų akyse ji reabilituotųsi po pirmųjų santykių.
Dar iki didžiųjų pykčių buvo nutarta, kad vaikai eis į privačias ugdymo įstaigas, mat ten išsilavinimas geresnis. Vėl mano kliurka. Netrukus sulaukiau frazės, kad esu niekam tinkamas vyras ir kad turiu rasti antrąjį darbą, nes ji nesijaučia saugiai. Atitinkamai paantrindavo, kad per daug sumoku pinigų dukrai ir kad perku jai per daug daiktų. Gyvename nuomojame bute. Vėlgi – koks tu vyras – mūsų šeima privalo imti kreditą, nes ji vėl jaučiasi nesaugiai. Ir kad būtinai privalau ją vesti ir kad jos vaikui iš pirmųjų santykių priklausytų būsto dalis, o mano dukrai – ne.
Vat čia ir baigėsi mano buvimas geru vyru. Aš neginu savęs, tikrai nebuvau auksinis ar deimantinis, bet supratau štai ką. Didesnioji dalis moterų su vaikais ieškosi ne poros, o tėvo savo vaikui. O antrasis vaikas buvo tam, kad mane pririštų. Na, bet gavo tai, ko norėjo. Mes vis dar gyvename kartu. Savo pirmajai dukrai skiriu tiek laiko ir dėmesio, kiek noriu. Atitinkamai ir pinigų. Neišskiriu ne savo vaiko, elgiuosi su juo kaip su mūsų bendru sūnumi. Bet tik tiek.
Aišku, bendro būsto nebus, santuokos nebus. Viską, ką turėsiu, lygiomis dalimis paveldės mano vaikai. O mano madam ir toliau sėdi darbe viršvalandžius, pasakoja, kokį rūpestingą vyrą rado ir kaip jai pasisekė, kad pagaliau bus -ienė. Jei ne bendras vaikas, mes kartu jau nebebūtume.