Tie slėpiniai brangiosios neatskleidžiami nei gražiuoju, nei piktuoju. Santykiai kaip rūke.
„Kur eisi vakare?“ – šį klausimą palydi jos ledinė šypsena ir gūžtelėjimas atsakant, kad gi su draugėmis, kaip visada.
Draugės gyvena netoliese, labai patogu kartais susibėgti kavos. Manikiūristė netoliese, kirpėja irgi. Dabar dar pradės lankyti sportą... Vargiai liks laiko būti namuose!
O kai iš manikiūristės grįžta be akivaizdaus skirtumo – ar man suprasti, darė/nedarė tą manikiūrą? Netapsiu paranojiku, neskambinėsiu draugėms tikrinti, pas kurią...
Bet yra aiškių ženklų. Tai ir lindėjimas telefone, ir pinigų nebeprašymas, ir gera nuotaika net tada, kai mano bloga ir kai viskas namuose niūru. Nebeatrodo, kad jai kuo nors dar reikalingas jos vyras.
Ir kur kreiptis, ko klausti, aš nebežinau. Žinau tik, kad nenusirisiu iki tikrintojo lygio, neseksiu, neskambinėsiu. Gal žmonės čia pasidalins mintimis, kaip būtų galima užklausti ar iš ko dar pastebėti ir konfrontuoti pateikiant akivaizdžią tiesą?
Vieną kartą aš įsitikinau, kad ji turi paslaptį. Mano abejonės nėra susikurtos. Žiūrėjome filmą, kuriame žmona buvo neištikima vyrui. Burbtelėjau, kad šlykštu žiūrėti, kaip jį kvailina. O žmona tada ne man, o apie filmą kalbėdama, išsikalbėjo... „Tu pagalvok, – sako, – kaip ji jaučiasi, tiek laiko dėmesio negavo, taip ir taip norėjo, tas ir tas buvo...“
Visą veikėjos psichologiją man išaiškino. Pasirodo, ne iš piršto laužtos tos istorijos. Manau, tokia ištiko ir mane tik koks yra būdas tuo įsitikinti? Dar viena paslaptis... O jei žinočiau, ko jai iš tiesų reikia, jeigu ji kalbėtųsi su manimi, tada galėčiau tą santuoką pakeisti. Bet vienas neišgelbėsiu...