Laukiuosi vaikelio, na, o mano vyras švelniai tariant dėl to išprotėjo. Dėl jo šios manijos pradėjome prastai sutarti.
Trumpai papasakosiu apie savo vyrą. Jis labai geras žmogus, tačiau iki kol nepastojau, buvo normalus vyras. Per daug nesigilino į buitį, kitaip tariant, dėl smulkmenų neapsikraudavo nei savęs, nei manęs. Tačiau, kai tik sužinojo, kad esu nėščia, viskas apsisuko priešingai.
Jis tapo paranojiku. Pradėjo skaityti knygas apie nėštumą, vaikų priežiūrą. Užsiregistravo į kažkokią tėvų svetainę, kurioje žmonės diskutuoja įvairiais klausimais. Įstojo į įvairias grupes apie vaikus.
Pradžioje buvo labai smagu, kad vyras taip laukia vaikelio ir viskuo domisi. Tačiau prisiskaitęs visokių prietarų apie nėštumą, pradėjo keistai elgtis. Prasidėjo pastovūs priekaištai: „to nedaryk, pakenksi, nesilenk, rankų nekelk, nestovės prie orkaitės, nenešiok kaklo papuošalų“ ir panašios nesąmonės, kurių apstu internete.
Laikui einant, man pradėjo visa tai pabosti, juk nesu mirtina ligonė. Nėštumas yra sklandus, jaučiuosi gerai. Paskutinis konfliktas įvyko, kai gaminau valgyti ir atidariau orkaitę išimti maisto. Jis taip supyko, nes neva negalima stovėti prie orkaitės, nes pučia šiltą orą. Tada pratrūkau ir aš. Išrėkiau, kad jis tampa supertėveliu ir paranojiku, kad prisiskaito nesąmonių ir sekioja man iš paskos.
Jis išrėžė, kad nesirūpinu vaiku, kad būsiu bloga mama, kad visiškai nesistengiu. Nuo tokių vyro žodžių labai įsiskaudinau. Nežinau ką daryti. Šiuo metu labai šaltai bendraujame. Vieno panašaus konflikto metu jis pagrasino man skyrybomis. Aš labai bijau, kad gimus vaikui išvis jam stogas nuvažiuos ir priekaištaus, kaip viską darau blogai su vaiku.
Mums vaikas pirmasis, natūralu, kad nieko nežinau. Aš taip pat skaitau knygas, kad būčiau pasirengusi, bet jo tas domėjimasis ir perdėtas sureikšminimas, atrodo nenormaliai.
Visa galvojau, kad tik moteris valdo hormonai ir emocijos nėštumo metu, bet, kad vyrą taip paveiks man buvo staigmena.
Šiaip viskas yra puiku, džiaugiuosi, kad jis rūpestingas bus tėtis, bet bijau, kad tas perdėtas rūpestis nepasidarytų žalingu tiek man, tiek vaikui.
Jei būtų jo valia jis man neleistų nei dirbti, nei išvis eiti į lauką. Bijo visko, ko pats net nesupranta. Kai būna vizitai pas gydytoją, jis gydytojai paskambina dar po patikros, pasitikslinti ar viską suprato. Man prieš gydytoją jau darosi nesmagu, galvos, kad esam išprotėjusi šeimyna.
Belieka tikėtis, kad gimus vaikučiui vyro psichozė praeis, bet pradeda atrodyti, kad dar viskas prieš akis.
Siųskite savo pasakojimus ir istorijas pilieciai@delfi.lt