Pamenu, kai mano žmona gimdė, aš išvis pas ją tik po darbo nuvažiavau. Jaučiau stresą, todėl stengiausi geriau jau kuo nors užsiimti darbe. Atvykau po kelių valandų, kada ji jau buvo kiek atsigavusi ir geriau jautėsi.
Apie tai, kad dalyvautum gimdyme, sunku net pagalvoti. Aš nesu gydytojas, tad kaip man ištverti tokius vaizdus – kraują, moters dejavimus...
Išvis, kaip paskui viską pamirščiau? Prieš akis taip ir stovėtų persikreipusi ir klykianti moteris... Net oda šiurpsta! Jau buvo nemalonu matyti ją virtusią į „mašiną“, tai yra tik apie vaiko kakučius kliedinčią (galvojau, pats išprotėsiu), galvojau, gyvenime negalėsiu mylėtis, nes taip ir jausiuosi blogu vyru, prie suvaikėjusios mergaitės lendančiu...
Žodžiu, dabar, kai vaikui trylika metų, jau viskas gerai ir susitvarkę, bet vis dar atsimenu tuos metus su puse pačioj pradžioj, kai buvo siaubinga...
Tai va, mielos moterys, būkit geros, netempkit vyrų į gimdyklas, nes paskui gali kilti visokių problemų, naktinių košmarų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.