Atėjus jam į valdžią 1959 m. BVP 1 gyventojui siekė 400 JAV dolerių, o jam pasitraukus 1990 m. – jau 12,2 tūkst. JAV dolerių. Remiantis Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, 2017 m. Singapūro BVP 1 gyventojui (įvertinus kainų skirtumus angl. purchasing power parity) siekė 98 tūkst. tarptautinių dolerių ir tai yra ketvirtas rezultatas pasaulyje po Kataro, Makao ir Liuksemburgo. Palyginimui Norvegijos BVP vienam gyventojui 2017 m. siekė 74 tūkst. tarptautinių dolerių, o Šveicarijos – 63 tūkst. tarptautinių dolerių.
Kaip šalis neturėdama jokių išteklių sugebėjo iš 3 lygio šalies pakilti į aukščiausiai išsivysčiusių šalių penketuką vos per 50 metų?
Remdamiesi Lee Kuan Yew knyga „From Third World to First: The Singapore Story - 1965-2000“ šiame straipsnyje apžvelgsime Singapūro sėkmės paslaptį ir galimas pamokas Lietuvai.
I. SUSITELKIMAS Į VIENĄ KRYPTĮ IR TĘSTINUMAS
Viena didžiausių Lietuvos politinės sistemos problemų yra vadinamas „švytuoklės efektas“: nėra darbų tęstinumo, nes kiekvieną kadenciją perrenkamos ir daugiau balsų surenka vis kitos partijos. Naujai atėjusi politinė jėga planuoja daryti reformas, kuriomis planuoja „atitaisyti“ prieš tai buvusių politikų vykdytas „reformas“. Kadangi atitinkamą kadenciją daugumą turinti politinė partija įprastai neišsilaiko kelių kadencijų iš eilės, nereikia prisiimti atsakomybės prieš visuomenę už nuveiktus darbus.
Vienų partijų pradėti darbai nutraukiami rinkimus laimėjusių naujų partijų, kurios neišvengiamai turi kritišką požiūrį į ankstesnių politikų priimtus įstatymus ir nuveiktus darbus. Tokiu būdu valstybėje nėra tęstinumo ir susitelkimo į vieną aiškią kryptį, kurios kaip kelrodės žvaigždės laikytųsi visos politinės partijos. Singapūro ekonominio augimo piko metu nuo pat 1959 m. rinkimuose didžiąją daugumą laimėdavo Liaudies veiksmų partija (angl. Singapore People‘s Party), kuri 31-erius metus ministrų kabinetui patikėjo vadovauti tam pačiam žmogui, t. y. Lee Kuan Chew. Šalis visą šį laikotarpį sugebėjo užtikrintai eiti vieninga kryptimi ir tai davė įspūdingus rezultatus.
Kokią pamoką galima iš to pasiimti Lietuvai?
Akivaizdu, kad Lietuvos politinės sistemos nepakeisime, tačiau įstatymiškai galima užtikrinti, kad mūsų šalis turėtų aiškią vieną kryptį ir viziją, kuri būtų aukščiau už politinių partijų užgaidas, asmeninius interesus, norą sukompromituoti kitas partijas. Išrinktos partijos nuveikti rezultatai turėtų būti matuojami per tai, kiek per jų kadenciją pavyko partijai priartėti prie šalies iškeltos vizijos, pavyzdžiui, tapti gerovės valstybe.
Turėtų būtų aiškūs ir pamatuojami rodikliai. Jie turėtų būti vieši. Būtų labai aiški ir skaidri sistema, kaip vertinti ankstesnių partijų nuveiktų darbų efektyvumą ir neliktų galimybės politikams manipuliuoti visuomene.
II. ŠVIETIMAS IR TALENTAI
Buvęs Singapūro ministras pirmininkas ne kartą yra sakęs, kad Singapūro didžiausias turtas ir išteklius yra žmonės. Jis labai aiškiai ir anksti suprato, kad Singapūro raktas į sėkmę yra žmonės ir kad švietimas ir talentų pritraukimas ir išlaikymas tiek viešajame sektoriuje, tiek privačiame sektoriuje yra esminė priemonė siekiant konkuruoti tiek dėl užsienio investicijų, tiek siekiant sukurti šalies identitetą išskiriantį jį iš kitų šalių. Valstybės pilnai finansuojami geriausi šalies absolventai turėdavo galimybes išvažiuoti studijuoti į geriausius pasaulio universitetus (Harvard, Stanfard, Oxford, Kembridge ir pan.) su sąlyga, kad grįžus tam tikrą metų skaičių išdirbs viešajame sektoriuje.
Priešingai nei daugelyje kitų šalių, toks modelis leido Singapūrui užtikrinti, kad jų viešajame sektoriuje dirbo išskirtinio talento ir gabumų žmonės.
Kartu Singapūro viešasis sektorius išsiskiria unikaliu karjeros modeliu, kuris labai artimas verslo konsultacijų įmonių karjeros modeliui, t. y. labai aiškiai yra nustatyti karjeros etapai nuo konsultanto iki partnerio. Toks motyvuojantis ir konkurencingas viešojo sektoriaus karjeros modelis suteikė galimybes išskirtiniams talentams būti greitai įvertintiems, kopti karjeros laiptais ir , pavyzdžiui, iš mokytojo pozicijos kopti karjeros laiptais link aukščiausių pozicijų Švietimo ministerijoje.
Kokia pamoką galima iš to pasiimti Lietuvai?
Dabartinė švietimo sistema Lietuvoje neturi kelių svarbių aspektų: pirma, šiuo metu Lietuvos švietimo sistema nepritraukia talentų (pvz. mokytojo profesija nėra prestižinė), antra, nėra aiškaus ir motyvuojančio karjeros modelio, trečia, švietimo sistemos mokymo turinys ir metodai bei jų aktualumas šiai dienai kelią abejonių. Akivaizdu, kad daugelį šių problemų galima išspręsti sukūrus tokią Švietimo sistemą, kurį pritrauktų talentingiausius jaunus žmonės.
Dirbti švietimo sistemoje turi tapti didesnis prestižas nei dirbti teisės, ekonomikos ar medicinos srityje.
III. SĖKMINGOS UŽSIENIO PATIRTIES PANAUDOJIMAS
Buvęs Singapūro ministras pirmininkas Lee Kuan Yew 1940 m. baigė mokyklą ir laimėjo prestižinę tuo metu John Anderson stipendiją kaip geriausias tų metų Singapūro absolventas pagal brandos egzaminų rezultatus. Laimėta stipendija jam suteikė galimybę baigti teisės mokslus prestižiniame Kembridžo universitete. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškė tuo metu iš varganos Azijos valstybės sugebėti įstoti į vieną geriausių pasaulio universitetų II pasaulinio karo metais.
Analizuojant tuos 31-erius metus, kada Lee Kuan Yew vadovavo Singapūro vyriausybei galima pastebėti, kad ministras pirmininkas buvo itin atviras pasaulio ir gerajai užsienio patirčiai. Singapūro vadovas prieš darydamas didesnes reformas važiuodavo į skirtingas pasaulio šalis siekdamas pamatyti patirčių kaip vienas ar kitas modelis sėkmingai veikia.
Tuo pačiu konsultacijoms reguliariai buvo važiuojama gilinti žinias į Harvardo universitetą ir kitus universitetus, kad neatsiliktų nuo naujausių pasaulinių tendencijų ir gautų patarimų iš geriausių pasaulio akademikų. Tai parodo, kokio atviro, globalaus ir inovatyvaus mąstymo buvo mažos Pietryčių Azijos valstybės vadovas XX a. viduryje. Maža to, Lee Kuan Yew suprato, kad norint kurti ir vystyti šalies ekonomiką, reikia pritraukti pasaulinio lygio ekspertų. Nuo 1961 m. iki 1984 m. olandų ekonomistas Albert Winsemius 2 kartus per metus ir taip daugiau nei 20 metų vykdavo į Singapūrą ir konsultuodavo ministrą pirmininką sprendžiant ekonomines ir kitas problemas.
Kokia pamoką galima iš to pasiimti Lietuvai?
Žvelgiant į Singapūro patirtį darosi akivaizdu, kad Lietuvoje turi atsirasti tokio lygio lyderių, kurie ne tik laužyta anglų kalba moka perskaityti iš anksto paruoštą kalbą, bet turi atsirasti lyderiai, kurie turi pasaulinio lygio išsilavinimą, yra itin atviri pasaulinėms inovacijoms, yra atviri važiuoti ir semtis patirties iš užsienio šalių gerosios praktikos, bendradarbiauti su užsienio ekspertais. Esminė mintis yra ta, kad daugeliu atveju nereikia išradinėti dviračio vykdant struktūrines reformas – reikia atsimerkti, pamatyti, kad daug daugelis sėkmės receptų jau yra išrasta ir sėkmingai praktikoje veikia vienoje ar kitoje pasaulio šalyje.
IV. ILGALAIKIS PLANAVIMAS
1981 m. Singapūre buvo įkurtas Singapūro investicinis fondas (angl. Government of Singapore Investment Corporation), kuris įdarbina valstybės turimus finansinius išteklius tiek šalies ekonomikoje, tiek užsienyje. Šiuo metu Singapūro investicinio fondo vertė yra daugiau nei 350 mlrd. dolerių.
Kalbant apie Singapūrą taip pat įdomu yra tai, kad vyriausybės struktūroje egzistuoja Strateginė grupė, kurį yra atsakinga už Singapūro ilgalaikį planavimą, prioritetų nustatymą, struktūrinių problemų identifikavimą vidutinio ir ilgojo nuotolio laikotarpiui.
Kokia pamoką galima iš to pasiimti Lietuvai?
Akivaizdu, kad Lietuva taip pat turėtų daugiau dėmesio skirti savo ateičiai. Šiuo metu turime rezervinį (stabilizavimo) fondą, kuriame 2018 m. birželio 30 d datai buvo 213 mln. EUR, tačiau norėtųsi, kad šis fondas būtų ne taupymo sąskaita, o taptų tikru investiciniu fondu generuojančiu valstybei pastovią investicinę grąžą. Pavyzdys: jei turėtume 20 mlrd. EUR dydžio investicinį fondą, kuris atneštų 5 proc. vidutinę grąžą, tai būtų 1 mlrd. EUR per metus.
Palyginimui, tai būtų 12 proc. nuo mūsų valstybės 2017 m. biudžeto pajamų.
Kartu turėtų atsirasti nepriklausomas nuo politinių pažiūrų Strateginio planavimo kompetencijų centras pavaldus ministrui pirmininkui, kuris būtų atsakingas už ilgalaikių šalies scenarijų modeliavimą, valstybės lygio prioritetų nustatymą bei kritinių kompetencijų nustatymą ilgalaikiam šalies konkurencingumui užtikrinti. Pabrėžiu, kad tai neturėtų būti vien tik analitikų komanda, kuri surenka, apdoroja ir pateikia duomenis vyriausybei, bet ir priima sprendimus, inicijuoja reikalingų teisės aktų peržiūrą ir keitimą ir t.t.
V. KĄ TURIME DARYTI?
Pagrindinis faktorius lėmęs Singapūro sėkmę buvo susitelkimas tik į vieną aiškią kryptį (tapti finansinių paslaugų centru Pietryčių Azijoje, kuriame sutelktos išskirtinės kompetencijos regione) ir tos krypties išlaikymas daugelį dešimtmečių dėl palankiai susiklosčiusių politinių aplinkybių, leidusių daugiau nei 3 dešimtmečius laimėti daugumą balsų rinkimuose vienai partijai, kuri kryptingai nekeisdama kurso ir krypties kūrė gerovės valstybę.
Lietuvai norint pakartoti Singapūro sėkmę būtina taip pat susitelkti tik į vieną aiškią kryptį / viziją. Tačiau to negana – reikia naujos kartos nestandartiškai mąstančių politikų, kurie nepaisant skirtingų politinių partijų pažiūrų ir interesų, valstybės vizijos interesą iškeltų aukščiau visko tam, kad susitelkimas ir dėmesys į vieną kryptį būtų išlaikomas dešimtmečiais.
Siekiant sukurti rezultatus reikia ne tik gerų idėjų, tačiau ir pakankamai laiko, kad tos sėkmingai įgyvendintos idėjos duotų vaisių.
Šaltinis straipsniui: Lee Kuan Yew knyga „From Third World to First: The Singapore Story - 1965-2000“