Kaimo žmonės ne tik augina duoną, bet ir kuria grožį. Kasmet vis gražėja kaimo sodybos, jų šeimininkai stato mažosios architektūros elementus, sodina įvairiausius medžius ir gėles, kuria alpinariumus, ir kitas puošmenas. Svirniečiai visą širdį, visą energiją, neskaičiuodami valandų atiduoda savo žemei, savo kaimui ir savo sodyboms...
Tie kasdienybės trupiniai ir įrodo, kad mano kaime gyventi gera, kad nereikia milijonų, norint mėgautis kasdieniu kaimo grožiu. Manau, pats likimas man šį kaimą dovanojo. Nors su nostalgija prisimenu kaip prieš daugelį metų kiekviename kieme rytais giedodavo gaidžiai, kaip sukinėdavosi vištų būrelis, arba kokį džiaugsmą suteikdavo mažam vaikui pamatyti kaip iš kiaušinių ritasi švelnučiai geltoni viščiukai. Kadaise čia pas daugelį tvarte kriuksėjo mažyliai paršiukai, o ant suolelio priešais saulutę ritinėdavosi margi kačiukai. Dabar jau ne kiekvienoje sodyboje rasite auginamų gyvulėlių... Su bėgančiais metais mano kaimas irgi keitėsi ir šiandien jis jau kitoks.
Šiandieniniai Svirnai II – tai paprastas, kuklus, lietuviškos dvasios persmelktas kaimas. Jokių įmantrybių, jokios perdėtos puošybos, vien rami, švelni, galbūt sentimentali aura, įrodanti meilę praeičiai, ryšį su gamta ir žmogišku nuoširdumu. Kaimas labai pasikeitė susikūrus bendruomenei, kuri saugo kaimo grožį, rūpinasi, kad tas grožis dar ilgai džiugintų čia gyvenančio ar kaimą pravažiuojančio žmogaus akį ir širdį. Peržvelgusi kaimo bendruomenės archyvus, nuotraukas ir filmuotą medžiagą, pati negaliu atsistebėti, kaip mes išaugome ir išgražėjome. Per daugybę metų buvo įgyvendinta daug įvairių projektų, remiamų tiek Anykščių savivaldybės, kiti buvo įgyvendinti su Europos parama.
Kaimas pasikeitė neatpažįstamai. Jame buvo atidaryta kaimo biblioteka, renovuoti kaimo bendruomenės namai, sutvarkytos viešosios erdvės, pasodinta be galo daug žaliųjų želdinių. Aš, kaip ir kiekvienas svirnietis, galiu didžiuotis, kad projektų dėka kaimo centras pasipuošė nauja pavėsine, skirta lauko renginiams. Unikaliu kaimo akcentu tapo akmeninis saulės laikrodis, kuris ne tik tiksliai rodo dienos laiką pagal krentantį saulės šešėlį, bet ir primena, koks brangus žmogui gyvenimo laikas.
Štai mūsų kaime sieną pavasarį daugelis šeimų padarė po inkiliuką ir iš jų visų buvo suformuotas didelis „Inkilų medis“. Daug kas sakė, kad negyvens varnėnai, kad jiems nepatiks, o pasirodo, kad visas „inkilų medis“ pilnas gyventojų, kurie čiulba nuo ankstyvo pavasario. Užsukę į Svirnus čia pamatysite ir gražią šv. Izidoriaus skulptūrą, bei didžiulį akmenį su atminimo lentele „Čia įspaustos svirniečių pėdos lieka amžinai“.
Kaime yra ir lauko treniruoklių parkelis. Svirnų kaimo bendruomenė yra be galo veikli, čia nuolat rengiamos šventės: Žolinės, Užgavėnės, Joninės, Derliaus šventės, Naujųjų sutikimas. Visi renginiai, kaip ir kino filmų vakarai, kolektyvinis Svirnų kaimo jaunimo krepšinių rungtynių žiūrėjimas milžiniškame ekrane, čia viskas mano kaime kvepia paprastu kaimišku gerumu, noru pabūti drauge. Manau, dabartiniame kaime bendruomenės stiprybė – draugiškumas, mokėjimas dirbti drauge, todėl aš didžiuojuosi savo kaimu, stebiuosi kokie mieli mano kaimo žmonės. Yra matyt šiame sodžiuje ir daugiau nepaprasto, o kartais ir paprasto, bet labai vertingo, mūsų nepastebimo.
Didžiuojuosi kaimo žmonėmis ir savo Svirnais. Jų negalima nemylėti, nes jie augina gražiausius žiedus. Kad gali būti mielesnio širdžiai, kada užsukę svečiai iš nuostabos pasako: „O Svirnuose tikrai gražu, yra ką pažiūrėti“. Tie žodžiai yra kaip padėka už kaimo gražinimą ir kaip stimulas stengtis toliau.
Šis kaimas – tai mano kelio pradžia ir ramybės uostas, žemės pėda, išauginusi didelį gerų žmonių būrį. Čia man visada gera, čia visada traukia kuo greičiau sugrįžti. Ir širdį, ir mintis čia traukia žiburys mano tėvų languose, saulėje nokstantys obuoliai, svyrantys raudoni jurginai, tie šilkiniai ryto voratinkliai persunkti rytmečio rasos, bundančios žemės kvapas ir prisirpusių uogų saldumas. Tik čia būna patys gražiausi vasaros žingsniai, einantys per kuždantį šieną, persmelkti gėlių žiedų ir saulės kuždesių. Būtent čia mes šiandien pasitinkam ramybe ir dosnumu žvilgančias rudens akis...
Tai mano kaimas, mano namai, mano tėviškė, tai lyg šventa vieta, likimo dovanota, juk čia gyvena ir mano Mama. Čia visada Ji laukia mūsų sugrįžtančių... Kartais šluostydama aprasojusį namų stiklo langą...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenate mažame Lietuvos miestelyje arba kaime ir tuo didžiuojatės? Kviečiame visiems papasakoti, kuo ypatinga jūsų gyvenvietė.Galbūt čia gražiausia pasaulyje gamta? Galbūt jūsų kaimynė – geriausia ūkininkė? Galbūt per pastaruosius metus jūsų miestelis nepaprastai išgražėjo? Kuo labiausiai didžiuojatės?
Šis konkursas - puiki galimybė, kad apie jūsų mylimą kraštą sužinotų visa Lietuva.
Penkių geriausių rašinių autorių laukia puikūs prizai – metinė pasirinkto žurnalo prenumerata. Rinktis galite iš šių žurnalų: „Moteris“, „Tavo vaikas“, Panelė“, „Cosmopolitan“, „Mano namai“, „Geo“.
Jūsų pasakojimų, nuotraukų ir video lauksime iki spalio 5 dienos el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.