Pradėsiu nuo to, kad, mano manymu, kai kurie gimdytojai įsitikinę, kad jų atžalos yra jų nuosavybė. Tarytum koks daiktas, nusipirkau, dabar – mano, ką noriu, tą darau ir ne jūsų reikalas. Ne, mielieji, tai mūsų visų reikalas, kaip jūs auklėjate vaikus ir kokiais metodais. Nes tai mūsų bendros valstybės ateitis ir viltis. Vaikas – ne nuosavybė, vos tik išvydęs šį Pasaulį jis tampa laisvu, pabrėžiu – laisvu, pilnaverčiu šalies piliečiu, turinčiu tokias pačias teises, kaip ir jo tėvai. O tėvai – tai tie asmenys, kurie turi ar turėtų rūpintis vaiko gerove, pabrėžiu – gerove, jeigu suprantate žodžio „gėris“ reikšmę.
Apskritai, kaip galima suprasti sąvoką saikingas diržas? Kur ta saiko riba, kaip ją pamatuoti, kokiais matais? Ar apskritai įmanoma su saiku žaloti žmogų? Na, tarkim, jūs sutinkate gatvėje savo draugą, kuris jums vakar iškrėtė šunybę ir jūs taip saikingai jam vožiate į knyslę, bet ne per daug, su meile, kaip draugui. Įdomu, jis supras jūsų saikingą „auklėjamąją programą“ jo atžvilgiu? Bijau, kad ne. Nes smurtas, kad ir koks „švelnus“ jis bebūtų, yra smurtas. Tik viena bėda – draugas gali lygiai taip pat atgal atsakyti, tik jau su savo saiko suvokimo riba. O vaikas negali nieko.
Arba įsivaizduokite, kad yra tokia tarnyba, kurioje dirba labai dideli dėdės, boksininkai. Jūsų žmona vis prašo, maldauja: „Na, nebegerk tu su draugais bare kas dieną, nenoriu, nebegaliu taip daugiau gyventi.“ O jūs, be abejo, vis tiek savo darote, kaip vaikas, kuris neklauso ir negirdi, kas yra jo prašoma. Ir žmona neapsikentusi vieną vakarą iškviečia į namus jau minėtą tarnybą su dviem drūtais sportininkais, ir jie jus „saikingai“ aptalžo, nes juk kitaip negirdite. Kaip jaustumėtės? Atvirai?
Skirtumas tas, kad jūs esate suaugęs, savo veiksmus visiškai suvokiantis ir už juos atsakantis, žmogus, o vaikas – besiformuojanti asmenybė, kaip tuščia knyga, kur kiekvienas meilus žodis ir švelnus prisilietimas – tai gražiausios eilės, parašytos dailyraščiu, o kiekvienas neišklausymas, nesupratimas, pažeminimas ir tuo labiau moralinis arba fizinis žalojimas virsta juoda rašalo dėme, kurios nebeištrinsi niekada, ji taip ir liks toje knygoje, kaip juoda gyvenimo dėmė.
Argi jūs nesuvokiate, kad bet kokia fizinė bausmė pirmiausia žaloja besivystančią vaiko moralę, jo pirminį požiūrį į jį supančią aplinką, ji kaip viesulas laužo jo pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais? Kuo daugiau jums atrodo, kad nuo diržo jis labiau suklus, tuo labiau jis tols nuo realaus gyvenimo suvokimo, nuo supratimo, kad gali būti kitaip, ir eidamas iš mokyklos, nešdamasis kuprinėje dvejetą iš matematikos kontrolinio, vos tik pamatęs skriaudėjo automobilį, stovintį kieme prie namų, vaikas sustos kaip įkaltas į žemę, jo rankos ir kojos drebės, kūną išmuš šaltas prakaitas, protas rėks: „Bėk!!! Bėk kuo toliau!“
Bet kur gi jam mažam dingti? Ir jis nuleidęs galvą, susitaikęs su likimu, nedrąsiai, lyg pelytė pralįs pro vos atvertas duris, kad tik niekas neišgirstų, ir nepastebimai nukiūtins į savo kambarį, jei dar tokį turės. Vaikas net valgyt atsisakys, jis norės tapti nematomu: nieko nereikia, tik nemuškit, prašau, tėveliai mylimi, tik nemuškit manęs... Aš dar tik pradedu suprasti šį Pasaulį.
Bet tėveliai neklauso, jie klauso tik savo EGO, nes taip lengviau. Kam spręsti problemą sudėtingai, sėdėti prie vaiko, kalbėtis su juo, aiškinti jam begalines gyvenimo tiesas, pasidalinti savo patirtimi, galų gale išklausyti jį? Vieną kartą susėsti ir išklausyti, kas, kaip, kodėl, ko tu norėtum, ko mes norime, kodėl taip elgiesi, ką mes galime padaryti, kad tai baigtųsi ir t. t. Diržas – paprasčiau. Tai gal nuo to ir pradėkime, diržo mojuotojai, kad noro nėra su vaiku užsiimti, kalbėti, gerą pavyzdį rodyti, dėmesio daugiau skirti?
Labai paprasta – nepatiko, sunervino, atpliekei kaip šunį, vaikas susiriesdamas į kambarį nuskuodė, o jūs, kaip teisingai pasielgę, guodžiate save – „Štai, gavo niekšelis ko nusipelnęs“. Ramiai krentate į minkštą fotelį ir toliau stebite krepšinio varžybas, lyg nieko ir nebuvo. Pradžiai gal pasižiūrėkime patys į save, ar jau tokie idealūs mes esame, kad skriaustume vaiką, kuris dar tik ilgame ir sunkiame gyvenimo kelyje iki tobulybės. Nes būtent jūs, diržo sekėjai, trokštate, kad jūsų vaikas taptų tobulu. Deja, niekas nebuvo, nėra ir nebus tobulas.
Juk kai pasodini jauną medelį, tu žinai, kad jeigu jo laiku nepariši, nepasirūpinsi, jis užaugs kreivas, ne toks, kaip kiti medeliai. Bet juk ne spardymo metodais iš šiaurės į pietus tu jį lyginti bandai, o švelniai parišdamas ir nukreipdamas jį teisinga kryptimi... Ir medis išauga tiesus, gražus, ir džiugina visus dar 100 metų. Tai čia tik medis, o ką jau kalbėt apie vaiką.
„Sustok, žmogau, sustok kol geras dar esi,
Sustok, brolau, sustok, brolau, ir pagalvok,
Ar viską tu taip padarei,
Ko pats norėtum laukti iš kitų?“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt.