Naujausios apklausos duomenimis Lietuvoje prieš siūlymus, kad būtų galima registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę, pasisako 69 proc. apklaustųjų. Eurobarometro duomenimis 66 proc. Lietuvos gyventojų bent iš dalies neigiamai vertina imigrantus. 60 proc. gyventojų nenorėtų gyventi šalia įkalinimo patirties turinčių asmenų (VDU duomenys).
Atsisėdus prie bendro apskrito stalo ir norint diskutuoti apie socialines mažumų ir/ar pažeidžiamų grupių problemas su įvairių pažiūrų žmonėmis dažnai tenka ne problemas spręsti, o aiškinti sąvokas, pristatyti tarptautinę praktiką ir priminti apie tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus.
Nors tai savaime nėra blogai, tačiau kai problemos nėra sprendžiamos metų metus, tai pradeda trukdyti gėrio siekiui.
Puikus tokios problemos pavyzdys yra būtent LGBT+ problematika. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina teisę pasikeisti lytį pilnamečiui asmeniui, kuris nėra susituokęs (2.27 str.). Tas pats straipsnis įtvirtina, kad lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai. Iš čia kyla teisinė spraga, nes jokie įstatymai, kurie reglamentuotų lyties keitimą, nėra priimti.
Dėl šios teisinės spragos buvo kreiptasi į Europos žmogaus teisių teismą (byla L. prieš Lietuvą). Teismas teigė, kad Europos žmogaus teisių konvencija nustato pozityvią pareigą valstybės pripažinti lyties pakeitimą translyčiams asmenims, kuriems atlikta operacija, pakeičiant civilinės būklės aktų įrašus ir atliekant kitus veiksmus. Lietuva buvo įpareigota per 3 mėnesius priimti reikiamus teisės aktus arba jei to nepavyktų padaryti – sumokėti 40000 eurų žalos atlyginimą pareiškėjui.
Norisi priminti, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas buvo priimtas 2000 m., o EŽTT teismo sprendimas buvo paskelbtas 2007 m. Taigi, jau daugiau nei 10 metų Lietuvoje nėra priimamas įstatymas, kuris užtikrintų transasmenų teises. Nepaisant tarptautinių įsipareigojimų Lietuvoje vis dar pasirodo pasiūlymų, kurie prieštarauja tokiems įsipareigojimams, pvz. uždrausti keisti lytį apskritai (projektas XIIIP-1327).
Žinoma, tai yra tik vienas pavyzdys. Lietuvoje vis dar nėra užtikrinamos neheteroseksualių porų santykių pripažinimas (Europos žmogaus teisių konvenciją įtvirtina tokią pareigą valstybėms), Lietuvoje itin paplitęs smurtas artimoje aplinkoje, piliečiai neatpažįsta visų smurto formų, o Stambulo konvencija vis dar neratifikuota. Kitos socialinės grupės taip pat susiduria su sunkumais.
Be to, žmogaus teisių aktyvistai vykdydami savo veiklą realiai susiduria su neapykantos nusikaltimų grėsme. Pvz. 2013 m. organizacijos LGL paskelbtoje ataskaitoje apie neapykantos nusikaltimus yra nurodomas vienas būtent toks atvejis – mergina, LGBT+ teisių aktyvistė, viešoje didmiesčio vietoje tamsiu paros metu buvo sumušta dviejų skaromis bei gobtuvais veidus prisidengusių jaunuolių.
Žinoma, Lietuva tikrai nėra pasiekusi Rusijos, Turkijos ar kitų panašių šalių lygio, kurios nuolat pažeidžia žmogaus teises ir kuriose požiūris į tam tikras socialines grupes yra žymiai blogesnis (pvz. Rusijoje nuolat sulaikomi žurnalistai), tačiau Lietuva bent jau kol kas negali būti laikoma ir žmogaus teisių užtikrinimo pavyzdžiu.
Deja, neigiamą požiūrį į aktyvizmą galima pamatyti nuo mokyklos aplinkos iki pasaulinių judėjimų. Dažnai aktyvistai apibūdinami kaip nekenčiantys priviligijuotų grupių (pvz. teigiama, kad feministės moterys nekenčia vyrų) arba kaip tiesiog turintys per daug laiko. Šis, nors ir nedidelis, konfliktas tarp grupių (aktyvistų ir likusios visuomenės) apsikeičiant neigiamais žodžiais padaro didelę įtaką tai visuomenės daliai, kuri yra neutrali vienu ar kitu klausimu.
Žmogaus teisių balso maža ir neformali apklausa socialiniame tinkle instagram parodė, kad nors ir 100 proc. dalyvavusių atsakė, kad pritaria moterų ir vyrų lygybei, tačiau tik 58 proc. laikė save feministais. Tokios apklausos parodo bendrą tendenciją, kad visuomenė yra linkusi palaikyti tam tikras idėjas, tačiau ne jas skleidžiančius aktyvistus.
Kaip ir minėjau, toks neigiamas požiūris į aktyvistus prasideda jau švietimo įstaigose. Pasitaiko atvejų, kai švietimo įstaigose aktyvistų pavardės neigiamomis prasmėmis minimos už uždarų administracijos ar mokytojų susirinkimų durų, ką jau kalbėti apie mokyklose besimokančius bendraamžius, kuriems bet kokia bent šiek tiek kitokia idėja dažnai atrodo kaip ekstremali ir nepalanki jiems.
Žinoma, toks požiūris, bent jau iš mokytojų, yra ne visur – sveikintini pavyzdžiai, kai patys mokytojai ar kiti švietimo įstaigų darbuotojai tampa mokyklos, bendruomenės lyderiais-aktyvistais ir įkvepia veikti ir kitus tos bendruomenės narius.
Aktyvizmas visuomenėje yra reikalingas, kad būtų generuojamos idėjos, būtų realus progresas teigiama kryptimi, tačiau susidūrus su didžiuliu pasipriešinimu ir neigiamu požiūriu ne vienas žmogus atsisako tokios veiklos, tad mano palinkėjimas būtų toks – kurkime visuomenę atvirą idėjoms ir diskusijoms, be grėsmės sveikatai, kad nekiltų abejonės, ar verta daryti tai, ką daro aktyvistai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.