Prieštaravimai tarp antropogeninės veiklos ir gamtos tapo viena iš aktualiausių problemų. Akivaizdu, kad plėtojant industrializaciją ir urbanizaciją gamta „sumokėjo“ savo kainą, padidėjo aplinkos užterštumo mastai, sutriko ekologinės sistemos, nebeliko pusiausvyros tarp žmogaus ir gamtos. Dėl neracionalaus gamtos išteklių naudojimo, rekreacijos, taršos, pasekmės skaudžios, pavojus kyla augalų ir gyvūnų genetiniam fondui, net jų biologiniam egzistavimui. Žmogus natūraliai vykstantį rūšių nykimą, ekspertų nuomone, padidino nuo 1000 iki 10 tūkst. kartų. Todėl norint rasti optimalų žmogaus ir gamtos sąveikos modelį esame/būsime priversti ne tik gražiai kalbėti kaip viskas, ką darome ir naudojame, yra „ekologiška“, bet privalėsime ugdyti ekologinį mąstymą ir atitinkamai gyventi.
Nors šiuo metu labai madingas „ekologijos“ terminas, kuris yra linksniuojamas žiniasklaidoje vadovėliuose ir kituose literatūros šaltiniuose, bet ar tikrai tai, apie ką kalbame ir rašome, tampa ir mūsų elgesio norma gamtoje ir mūsų aplinkoje? Vasaros sezono metu tenka aplankyti daug vandens telkinių. Ypatingai susižavėjimą kelia Lietuvos upės, kurios yra ne tik mūsų šalies kraštovaizdžio puošmena, bet ir poilsio bei žvejybos vieta. Žmonės nuo seno kūrėsi prie upių, tapo viena iš upių ekosistemos dalių, kuri labiausiai veikia ir keičia visą šią jautrią ekosistemą, pradedant rekreacija, natūralių upių vagų tiesinimu ar užtvankų įrengimu, ir baigiant nuotekų išleidimu į upes.
Viena iš žmogaus veiklų, kuri stipriai veikė upių ekosistemas yra natūralių upės vagų tiesinimas. XX amžiuje didelės dalies mūsų šalies upių vagos buvo tiesinamos vykdant žemės sausinimo darbus, įrengiant melioracines sistemas. Tuo metu buvo nusausinta apie 80 proc. dirbamos žemės. Todėl daugelis natūralių, per ilgą laiko tarpą susiformavusių Lietuvos upių buvo paverstos kanalais ir melioracijos sistemų dalimis. Toks upių pertvarkymas smarkiai pakeitė jų ekologinę būklę, dalis rūšių sunyko, nes išnykus dideliems šlapynių plotams, jos nesugebėjo atkurti buvusių populiacijų genofondo, pasikeitė augalų bendrijų rūšinė sudėtis ir struktūra, išplito invazinės rūšys.
Bendrijos, kurios buvo susiformavusios sietuvose, rėvose ar užutekiuose buvo sunaikintos. Visa tai išbalansavo natūralių upių ekosistemų pusiausvyrą ir lėmė ekologinės ištiesintų upių būklės blogėjimo tendenciją. Šiuo metu yra planuojami ir pradėti vykdyti kai kurių upių renatūralizacijos darbai, tačiau, atsižvelgiant į Vakarų Europos šalių patirtį, vykdant tokius darbus reikėtų įvertinti augalų bendrijų atkūrimo galimybes, garantuoti bendrijas formuojančių rūšių genetinės įvairovės lygį, kad renatūralizacija būtų kuo sėkmingesnė. O natūraliomis upėmis vasarą mėgstame naudotis visi. Tai patvirtina per pastarąjį dešimtmetį labai išpopuliarėjęs vandens turizmas, ypatingai, keliavimas baidarėmis.
Tikriausiai, šiuo metu jau sunkiai rasime žmogų, kuris nebūtų sėdėjęs baidarėje. Daugelis iš mūsų vasaros metu plaukiame upėmis, grožimės nuostabia Lietuvos gamta, sustojame, maudomės, valgome, geriame, smagiai leidžiame laiką, grįžtame namo ir dar ilgai džiaugiamės gražiais prisiminimais, tačiau kas lieka gamtoje? Vykdydama tyrimus upėse daugybę metų, galiu atsakyti, kad upėse lieka daug šiukšlių (upių vagose netrūksta stiklinių ir plastikinių butelių, šukių), upių pakrantės, skardžiai būna nuardyti, augalinė danga pažeista vien todėl, kad žmonės plaukdami sustoja ir išsilaipina tam neskirtose vietose.
Pačiose upių vagose ant seklumų įsikūrusios augalų bendrijos būna pažeistos, pastarąsias formuojantys augalai pažeidžiami mechaniškai. Liūdna žiūrėti į tokius vaizdus atėjus rudeniui ir dėl šios priežasties norėtųsi didinti žmonių sąmoningumą bei šviesti mūsų visuomenę. Būkime visi kultūringi ne tik savo aplinkoje, tačiau ir gamtoje, nes joje yra daug gražių dalykų, kuriais dar galime džiaugtis ir kuriuos turėtume saugoti. Vienas iš tokių yra „Upių sraunumos su kurklių bendrijomis“ (buveinės kodas 3260). Tai vienos iš svarbiausių ir reikšmingiausių vandens augalų sukuriamų bendrijų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Jos svarbios, nes formuoja upės tipologiją, kurklių sąžalynai keičia upės srovės greitį, maisto medžiagų judėjimą ir pasiskirstymą, teikia prieglobstį žuvims bei įvairiems bestuburiams. Tačiau dabar, intensyvėjant žemdirbystei, rekreacijai bei aplinkos taršai kai kuriose upėse (ar jų atkarpose) kurklėms kyla pavojus. Kai kuriose upėse ypatingai didelis turistų srautas tik dar labiau paaštrina visas problemas.
Plaukiant baidare upe, greičiausiai, ne vienas esame matęs nuotekų išleistuvus. Reikia tikėtis kad tos nuotekos yra tinkamai valomos, tačiau ne paslaptis, kad ties mažais miesteliais pasitaiko individualių namų, kur „valytų“ nuotekų kvapas ypatingai intensyvus. Kokybiškas nuotėkų valymas yra labai svarbus, nes padeda suskaidyti organines medžiagas, kurios patekusios į upes sukelia deguonies trūkumą. Mažėjant deguonies vandenyje koncentracijai, labai sumažėja telkinyje gyvenančių organizmų įvairovė. Į vandenį patekę nitratai ir fosfatai skatina eutrofikacijos procesą. Į upės vandenį patekusios neorganinės maisto medžiagos pirmiausia sudaro palankias sąlygas sparčiai daugintis dumbliams. Kai dumbliai ima žūti, labai daug deguonies sunaudoja juos skaidantys organizmai, todėl vandenyje deguonies ima trūkti dar labiau, ir tokiame vandens telkinyje pradeda keistis augalų bendrijos. Pastaruoju metu prie tokios dirbtinės eutrofikacijos prisideda ir intensyvėjantis žemės ūkis, kai dideli dirbamos žemės plotai gausiai tręšiami dideliais trąšų kiekiais, kurių pagrindas yra azotas ir jo junginiai. Šį procesą lemia intensyviai agrotechnikai pritaikytos žemaūgės javų, ypač kviečių, veislės, kurios dėl savo genetinių savybių blogiau pasisavina azotą.
Visa minėta antropogeninė veikla labai išderina darnią upės ekosistemą. Dėl to visame pasaulyje ir ne tik upėse, biologinė įvairovė mažėja. Turime suvokti, jog sėkmingas žmonijos gyvavimas priklauso nuo gamtos būklės – mes priklausome nuo abiotinės aplinkos ir kitų organizmų, visų pirma, nuo tyro vandens ir gryno oro, jau nekalbant apie kalnus šiukšlių, kurie slegia mus labiau ir labiau. Mes visi turime ne tik kalbėti apie „ekologiją“, bet pradėti elgtis vedini šios idėjos ir ekologinių savo žinių. Kiekvienas iš mūsų turime suprasti, kad esame atsakingi už visą mūsų aplinkoje „tobulai“ vykstantį gamtos niokojimą.
Ir kai tai suprasime, turime sau ir kitiems pasakyti, esu atsakingas ir elgiuosi atitinkamai.
Gražių kelionių Lietuvos upėmis ir paupiais!