Kampai buvo pagražinti smėliu, kuris it pribyrėjo iš lankytojų sąnarių. Išeidami svečiai, pasiekę liepto galą, šaukė kelių šimtų žmonių eilei „Neverta laukti, nuoširdžiai sakau“, o vaikai užsikimšo nosį gerdami gerų žmonių (organizatorių) paliktą stalo vandenį ir ketino nutraukti gyvenimą mėgindami pasikarti ant voratinklių, svyrančių nuo lempų.
Jeigu Styvenas Kingas ieškotų įkvėpimo naujam trileriui apie laukimo fobiją, jis neabejotinai atrastų jį čia. Tačiau reikia pripažinti, jog organizatoriai pasistengė ir padarė jei ne viską, tai daug ką, kad renginys nusisektų pagal turimas galimybes: pasakojo apie drugelius eilėje stovintiems vaikams, leido visiems, stovintiems eilėje paliesti kokonus. Bendras įspūdis po parodos liko geras, o ir laukimo laikas leido sukurti šį nuostabų straipsnį. Penkios žvaigždės, valio!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.