Betgi iš kur čia tiek žmonių? Tiltu net sunku praeiti, nepasistumdant alkūnėm, o dar reikia žiūrėti, kad kas meškerės nesulaužytų. Klausykit, ir Basanavičiaus gatvėj tiršta nuo žmonių! Bene kokia šventė čia? Šurmulys, bruzdesys, dainos ir kvapai... Tai štai iš kur tas stintų kvapas! Kepa, va, ant gatvės! Net seilės kaupiasi, bet kišenės tuščios.
Einu sau toliau ir staiga, kad išgąsdina riaumojimas! Pasuku galvą, žiūriu, dinozauras. Pamirksiu. Tikrai dinozauras. Juda ir riaumoja, gąsdina vaikus. Šalia dinozauro stovi kolega žvejys. Nerimtas kažkoks, žvejoja iš valties, o aplink pilna smalsuolių. Pasidaro smalsu ir man. Prieinu, paklausiu, kas čia vyksta. Kolega žvejys visas linksmas atkiša man meškerę ir liepia žvejoti. Žiūriu aš į valtį – kamuoliukai. Kas čia per žvejyba? Nesiginčiju, nusitaikau. Nelengva, kamuoliukai sukiojasi, bet aš užsispyręs. Štai, pagaunu! Žvejys apžiūri kamuoliuką, nusišypso ir įteikia man lapelį. Laimėjau, pasirodo. Tik nežinau ką. Rodo kolega sau už nugaros į medinį namą. Iliuzijų namas, kažkaip anksčiau nepastebėjau. Gūžteliu pečiais ir užeinu, vis tiek lauke šalta.
Pasitinka mane susivėlęs berniokas. Paduodu jam lapelį. Pasirodo, nemokamą įėjimą laimėjau. Pasiūlo nusirengti, meškerę pasidėti. Nepatogu kažkaip, ilgai trunku, kol iš kombinezono išsiraitau. Prieina berniokas ir ima pasakoti apie iliuzijas. Čia fotografuotis, čia eiti, ten statyti – nieko nesuprantu. Dar ir stintas liepia skaičiuoti. Kokias stintas? Visame iliuzijų name paslėptos stintos, reikia suskaičiuoti ir gausiu prizą. Na gerai, galvoju.
Žiūriu, keistas kambarys. Nesu tokio matęs. Tik po akimirkos suprantu – apverstas gi! Vėliau einu pro užuolaidas į tamsą. Na kas čia per burtai? Einu, o atrodo, kad sukuosi it skalbimo mašinoj! Išlendu, veidrodžiai kabo. Keisti kažkokie. Čia lyg ir pilvotas atrodau, čia ištįsęs kaip kartis. O, stintą užmačiau! Skaičiuoju ir einu toliau. Žiūriu, tilto dalys stovi, reikia išmąstyti, kaip sustatyti. Pasikasau galvą. Šast, pribėga du vaikai ir sustato man prieš nosį! Ot gudruoliai. Lipu laiptais ir nesuprantu, ilgos kojos yra, o kūno – ne. Stebuklinga sofa vadinasi. Tai jau tikrai stebuklas - nekalbanti moteris. Pasuku galvą – politikai sėdi ir bokalas šalia! Įsižiūriu geriau, atpažįstu ir imu kvatotis. Visai čia neblogai. Keistų vietų pilna, klientai juokiasi ir fotografuojasi, o aš apžiūriu paveikslus. Girdžiu, šaukia kažkas ir į diskoteką kviečia. Nesuprantu. Ant durų užrašyta, kad Visatos kambarys. Bet klausykit, tikrų tikriausia diskoteka! Įspūdžių pilna, o dar reikia eiti į rūsį. Galvoju, ar tik nebus baisu. Kur tau! Šviesi salė ir daug keistų eksponatų. Nagrinėti man patinka, todėl viską apžiūriu. Tenka ir galvą pasukti, ir fiziką prisiminti, bet nieko tokio, laiko turiu.
Grįžtu prie savo meškerės. Nebūčiau pagalvojęs, kad čia tiek užtruksiu! Susivėlęs berniokas klausia, ar suskaičiavau stintas. Mąstau. Taip, suskaičiavau! Deja, neteisingai ir prizo negaunu. Užtat du vaikai suskaičiavo gerai ir pasiėmė saldainių. Ek, tiek to, negi aš mažas vaikas, kad be saldainio gyvent negalėčiau.
Susirenku daiktus ir išeinu į lauką. Šaltis ir toliau nosį gnybia. Pamojuoju kolegai žvejui ir einu nuo iliuzijų namo paskui stintų kvapą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.