Daugiau nei dvi savaites trukusios Europos pirmenybės dovanojo Lietuvai šventišką ir patriotišką atmosferą. Visur skambančios dainos apie krepšinį, jo simbolika bei reklaminiai stendai (tačiau šį kartą tikrai ne apie komerciją) su krepšininkų atvaizdais, sugūžėję 24 šalių krepšininkai su delegacijomis ir sirgalių komandomis, norom nenorom tarsi nukėlė mus visus į kitą pasaulį ir leido bent trumpam atitrūkti nuo kasdienybėje sutinkamų problemų.
Visą tą laiką buvo tikrai sunku išvysti, kaip įprasta, nepasitenkinusį ar niūrų lietuvį. Visų: nuo pačių mažiausiųjų iki garbingo amžiaus senjorų, nuo turtingiausių iki vos išgalinčių nusipirkti kepalą duonos, širdys plakė vienu - krepšinio ritmu. Tikriausiai daugelis, dėl šio Europos krepšinio čempionato, rado daugiau progų susitikti su seniai matytais draugais, juk kas daugiau nei krepšinio rungtynės ir neišsenkantis noras palaikyti Lietuvos rinktinę, šiuo metu, kai per begales darbų vis sunkiau atrandame laiko bendravimui, galėjo paskatinti tai padaryti?
Atsižvelgiant į tai, galima drąsiai sakyti, jog Europos krepšinio čempionatas privertė mus bent trumpam atitolti nuo rutinos ir pasidžiaugti šia, po 72 metų pertraukos į Lietuvą grįžusia, krepšinio švente!
Tikriausiai, vienas gražiausių dalykų buvo girdėti tūkstantinę sirgalių minią, švytinčiomis ir trykštančiomis meile Lietuvai bei krepšiniui akimis, giedančią Tautišką giesmę. Tuo metu vyko kažkas stebuklingo: ne vienam lietuviui per kūną perbėgo šiurpuliukai, o akyse, atrodytų, visiškai be priežasties, sužibo ašaros. Lygiai taip, kaip skanduojant vardą „LIE–TU–VA!“ neliko nė vieno abejingo ir sugebančio šaltai reaguoti į plūstančias emocijas. Tad, per šias 19 dienų turėjome ne vieną progą pajusti, kokia yra vienybės galia, įrodžiusi, jog patriotizmas vis dar gyvas mūsų visų širdyse, nors galbūt niekada anskčiau apie tai nesusimąstėme.
Būtina paminėti svarbiausią: šios, 2011 m. Europos pirmenybės, nebūtų atnešiusios tiek džiaugsmo visai šaliai be atsidavusių ir ištikimų Lietuvai mūsų rinktinės žaidėjų bei, žinoma, trenerių. Visi jie verti didžiulės pagarbos už tai, kad įdėjo begalę jėgų, netausodami savęs stengėsi daryti viską, kas suteiktų kuo daugiau džiaugsmo mums visiems, atlaikė tokią emocinę įtampą ir atsakomybę, kokią vargu bau ar atlaikytų kiekvienas.
Tačiau buvo galima matyti, kaip visi šie vargai kaipmat nueidavo perniek, pamačius minią „žalių žmonių“, spindinčiomis akimis ir virpančiomis širdimis, užtikrintai giedančių paskutines himno eilutes „Vardan tos Lietuvos!!!“. Laimėjus rungtynes, krepšininkų veiduose nušvisdavo šypsenos ir imdavosi lietis nuoširdus vaikiškasdžiaugsmas. Taigi, gražiomis akimirkomis reikia džiaugtis ne vien patiems, bet ir pasistengti kuo didesnį džiaugsmą suteikti žaidėjams, nes jų pasiaukojimas to vertas!
Atsižvelgiant į visa tai, galima teigti, jog šis, po ilgo laiko Lietuvoje vykęs Europos krepšinio čempionatas, suteikė galimybę visų mūsų širdims vėl plakti vienu ritmu, prisiminti, kokia, nors maža, bet vieninga tauta esame, ir įrodyti, jog vis dėlto sugebame surengti didžiausią ir įspūdingiausią šventę per visą Europos krepšinio istoriją!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!