Prisipažinsiu, kad autorės išsakytos mintys, straipsnio pavadinimas ir diletantiškas turinys (tik citatos ir asmenins požiūris į pasaulio suvokimą) tiesiog šokiravo.
Straipsnyje nepateikta nė vieno fakto, nė vieno pavyzdžio, kad ateizmas yra tai, kas parašyta publikacijos pavadinime. Šiame straipsnyje pabandysiu pateikti argumentų, kad tai, ką mokytoja metodininkė rašė savo minčių dėlionėje, nėra tiesa.
Gyvename demokratinėje visuomenėje, kurioje vieni iš požymių (atmetus politinius) yra žodžio teisė (laisvė) ir informacijos alternatyva, t.y. teisė laisvai reikšti savo mintis, o supantį pasaulį (Visatą) pažinti kiekvienam labiausiai priimtinais metodais, kol tai nedaro fizinės ar psichologinės žalos kitam (apie tai rašiau straipsnyje: „Teisė žinoti tiesą, suvokti ir pasirinkti“).
Šioje vietoje galima iškelti klausimą: kokią žalą daro tėvai ir mokytojai (ne visi), primesdami nieko nesuprantančiam vaikui savo pažiūras kaip vienintelę tiesą – tikėjimą į „Dievą, Kūrėją, Logą, Kosminį Protą, Sąmonę, Širdį“ – kaip rašė autorė? Richard Dawkins, profesorius, britų biologas (etologas), humanistas bei ateistas rašė, kad vaikas per jaunas, kad suprastų, ar jis krikščionis, ar ne – kaip ir per jaunas suprasti, tarkim, kad jis yra konservatorius, liberalas ar socialdemokratas. Daugiausia – toks vaikas gali būti tik krikščionių tėvų vaikas, kuo jis norės būti apsispręs pats, kai suaugs.
O kurgi dingo mokslui būdingas skepticizmas? Ir kaip gali būti mokslas ir religija suderinami ir koja kojon žengti papildydami vienas kitą, jeigu prieštarauja vienas kitam kiekviename žingsnyje?
Štai „Vikipedija“ pateikia kriterijus, kuriuos turi atitikti mokslinė teorija: - Turi išplaukti iš stebėjimų arba eksperimentų duomenų; - Turi atitikti arba paaiškinti anksčiau turimus stebėjimų arba eksperimentų duomenis; - Turi būti suformuluotos taip, kad būtų galimybė jas paneigti; - Turi būti atviros testavimams ir bandymams paneigti.
Ar hipotezė „Dievas yra“ atitinka bent vieną išvardintą kriterijų? Mokslininkas šioje vietoje pasakytų, kad „Dievas beveik tikrai neegzistuoja“ – kaip sako Richard Dawkins.
Kreacionizmas (tikėjimas, kad visa gyvybė ir jos formos, pasaulis, Visata ir Žemė buvo sutverti antgamtinės būtybės), astrologija, homeopatija, telepatija ir t.t. yra pseudomokslai – dažniausiai tai teorija, paremta autoritetais ar jų raštais (pvz., kreacionizmas remiasi Biblija). O juk vienas didžiųjų mokslo priesakų skelbia: „Nepasitikėk autoritetų argumentais“ rašė Carl Sagan. Tuo tarpu religijos apologeto visi pasaulio argumentai neprivers pakeisti nuomonės ar net suabejoti Dievo egzistavimo klausimu, netgi jeigu būtų įrodyta priešingai. Iš šio taško galime teigti, kad religija koja kojon žengia ne su mokslu, o su pseudomokslu.
Pasak straipsnio autorės, „daug žymiausių pasaulio mokslininkų tikėjo ir tiki“. Ar tikrai taip yra? Autorė savo straipsnyje, savais, cituodama, paskelbia tokius mokslininkus (dauguma jų Nobelio premijos laureatai) kaip W. Heizenberg, R. Milikens, A. Compton, A. Einstein, M. Planck, P. Russell, V. Ginzburg, N. Bohr. Gal tai ir tiesa, tačiau skeptikui visada knieti patikrinti, ar išsakyta mokslininko mintis, frazė, teiginys nėra paimtas iš konteksto (ką kreacionistai visada mėgo), ar sąvoka „Dievas“ nėra mokslo žmogaus naudojama tik kaip metafora, o gal intelektualas teigia esąs religingas tik nenorėdamas įžeisti savo tėvų ir artimųjų pažiūrų, bijodamas socialinės aplinkos ar dėl kitų asmeninių priežasčių (jeigu nori išlikti – prisitaikyk prie socialinės aplinkos).
Siekiant tai išsiaiškinti, būtina daugybė faktų, o ne pacitavus atsitiktinius teiginius mokslininką paskelbti savu. Štai, nepaisant autorės nežinia iš kur paimtos A. Einstein citatos, susiradau keletą kitų fiziko pasisakymų (fizikos genijaus mintys paimtos iš Richard Dawkins „Dievo iliuzija“):
„Tai, ką jūs skaitėte apie mano religinius įsitikinimus, be abejo, yra melas; tai melas, kuris nuolatos kartojamas. Aš netikiu į asmeninį Dievą, niekada to neneigiau, o tik aiškiai apie tai kalbėjau. Jeigu manyje yra kažkas, ką galima būtų pavadinti religiniu, tai tik beribis žavėjimasis pasaulio struktūra, kiek mokslas pajėgė ją atskleisti.“
„Aš esu giliai religingas bedievis. Tai tarsi savotiška nauja religija.“
„Aš niekada nepriskyriau Gamtai tikslo ar siekio, ar kažko, ką galima būtų aiškinti antropomorfiškai. Aš matau Gamtą kaip didingą sistemą, kurią pajėgiame suprasti tik labai ribotai, kuri mąstančiam žmogui sukelia kuklaus nuolankumo jausmą. Tai iš tiesų religinis jausmas, tačiau neturintis nieko bendra su misticizmu.“
„Asmeninio Dievo idėja niekada nebuvo man artima ir net atrodo naivi.“
Ar autorė teisingai suprato, ką Jonas Grigas, habilituotas fizikos daktaras, savo knygos „Kiek trunka sekundė“ skyriuje „Mokslas ir tikėjimas“ norėjo pasakyti (ar pedagogė perskaitė tik sutrumpintą variantą: straipsnį „Mokslas ir religija: ar jie suderinami?“?). Gal profesorius norėjo pasakyti, kad siekdami populiarinti mokslą visuomenėje, turime kalbėti visuomenės kalba, žinant, kad didžioji dalis tiki į Kūrėją, ateivius, homeopatiją, astrologiją, dvasias, pomirtinį gyvenimą ir t.t., o vienintelis būdas, kad visuomenė bent kiek domėtųsi mokslu, tai pirmas žingsnis – šioms dviem visiškai skirtingoms pažinimo rūšims nesipykti.
Kiekvienas pedagogas žino, kad norint vaikus sudominti savo pamoka, reikia ją pateikti mokinių kalba (tik mūsų nagrinėjamu atveju veikėjai yra mokslininkai ir visuomenė). Jeigu perskaitytumėte knygos „Kiek trunka sekundė“ skyrių „Mokslas ir tikėjimas“ pamatytumėte, kad profesorius nešališkai perteikia kitų teologų ir mokslininkų mintis, kurių dauguma tikrai netiki į jokį Aukščiausiąjį protą, o Dievo sąvoką savo darbuose pateikia kaip metaforą, kaip laikiną konstantą tam, kas dar nepažinta. Profesorius labai norėjo pasakyti, kad nesipyktume, o metodininkė iš Klaipėdos pareiškė, kad „ateizmas – tikroji visų nedorybių, nusikaltimų ir patyčių šaknis!“ – šitaip tik dar kartą supriešindama dvi nesuderinamas pažinimo kryptis.
Dabar pabandykime atrasti, kad ne ateizmas, o religija – tikroji visų nedorybių, nusikaltimų ir patyčių šaknis. Religija visais laikais buvo puiki priemonė masėms valdyti, tą įrodo žmonijos istorija, kurioje apstu teroro Dievo vardu (Jessica Stern „Terror in the Name of God: Why Religiuos Militants Kill“ – knyga apie religijų tarpusavio priešiškumą ir dėl to gimstantį nepakantumą ir žiaurumą kitaip mąstantiems). Napoleonas kažkada pasakė: „Religija yra puiki priemonė prastuomenei nuraminti“. Seneka Jaunesnysis rašė: „Prastuomenė mano, kad religija yra tiesa, išminčiai – kad melas, o valdovai – kad ji naudinga“. Kiek išžudyta tautų (pvz., biblinė midjaniečių tauta) pavydaus Dievo vardu (paimta iš Biblijos – Rubšio ir Kavaliausko vertimas, LVK (katalikų) leidimas 1998 m.):
(Sk. 31:17) Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, (Sk. 31:18) o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, palikite sau gyvas.
(Joz. 6:16) Septintą kartą, kunigams pučiant ragus, Jozuė žmonėms įsakė: „Sušukite! VIEŠPATS atidavė jums miestą! (Joz. 6:16) Miestas ir visa, kas jame, bus paskirta VIEŠPAČIUI sunaikinant. Tik ištvirkėlė Rahaba ir visi, esantieji jos namuose, telieka gyvi, nes ji paslėpė mūsų siųstus pasiuntinius.
Ir tai tik atsitiktinės citatos iš Biblijos – „gėrio ir moralės šaltinio“. Kad Biblija - gėrio ir moralės šaltinis, gali teigti tik jos neskaitęs. Apie moters diskriminaciją vyraujančią per abu – Senąjį ir Naująjį testamentą net nebekalbėsiu. Perskaitę šventąjį raštą – nesvarbu ar tai Biblija, ar kitos religijos šventoji knyga – turėtume pateisinti nekaltas aukas dėl Kryžiaus žygių, inkvizicijų laikais klestėjusią raganų medžioklę, savižudžius sprogdintojus, abortus atliekančių gydytojų žudikus ir t.t. – juk viskas vykdoma Dievo vardu, o nekaltos aukos tai Dievo plano dalis ar dar kitaip - likimas. O kur dar per tūkstančius metų įsišaknijusi neapykanta ir patyčios kitų religinių bendruomenių atstovų atžvilgiu: žydams, musulmonams ir kt.
Apibendrinant tvirtai galima teigti, kad moralė, gėris, tolerancija, supratimas ir kitos bendražmogiškos vertybės tikrai nėra religijos produktas, greičiau priešingai – religija priešina ir gimdo neapykantą kitaip mąstantiems, religija bukina – nes prieštarauja mokslo principams, religijai dar ir šiandien teberūpi žmonių lovos reikalai, lyg pasaulyje nieko svarbesnio nebebūtų.
Sakote be tikėjimo nėra gyvenimo prasmės? Yra! A.Einstein: „Keista mūsų padėtis Žemėje. Čia mes kiekvienas apsilankome trumpam, nežinodami kodėl, nors kai kam pavyksta įžvelgti dievišką tikslą. Tačiau kasdieniame gyvenime mes tikrai žinome vieną dalyką: žmogus čia yra dėl kitų žmonių — labiausiai dėl tų, nuo kurių šypsenos ir gerovės priklauso mūsų pačių laimė“.
Kaip ten bebūtų, kiekvienas turime teisę dėlioti savo pasaulio suvokimą savaip. Svarbiausia neprimesti savo pažiūrų kitiems, o ypač nieko nesuvokiančiam vaikui. Lengvatikius lengva valdyti, o ar mes to norime, kad mūsų vaikai būtų valdomi? Užteks, kad nuo mažumės vaikui įskiepysime kritinio mastymo ir skepticizmo, o jis vėliau tuo pasinaudodamas pats nuspręs, kas jam geriausia.
Blogiausia, kad yra žmonės, kurie priima svarbius sprendimus valstybės valdyme ar užsiima pedagogine veikla vadovaudamiesi pasenusiomis religijos dogmomis. Reikia nepamiršti, kad visuomenė yra marga ir joje gyvena ir tikintys ir netikintys. Sako, mokslas negali visko paaiškinti – tai tiesa, tačiau tai geriausia ką mes šiandien turime – rašė Carl Sagan.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!