Lapkričio 6 dieną Adomynėje šios mokytojos savo ugdytiniams vedė integruotas pasaulio pažinimo, lietuvių kalbos, matematikos, dailės ir kūno kultūros projektines veiklas. Čia tam buvo puikiausios sąlygos, nes buvo galima išnaudoti visas tinkamas erdves.
Susipažinę, susiskirstę į keturias komandas, išsirinkę kapitonus Adomynės pagrindinės mokykloje mokiniai pristatė plakatus, kuriuose atskleidė, kaip jie supranta, kas gi tie pokyčiai yra. Palyginę, padiskutavę, mokytojų vadovaujami, jie padarė išvadą, kad pokyčiai vyksta kiekvieną sekundę, minutę, valandą. Keičiasi gamta, žmonių, gyvūnų gyvenimo sąlygos, likimai. Buvo pažvelgta ir plačiau: bėga amžiai, aidi revoliucijos, keičiasi santvarkos...
Praktinės veiklos vyko vis kitoje vietoje. Pirmiausia vidiniame Adomynės dvaro kiemelyje komandoms reikėjo kuo greičiau įminti mįsles ir surasti paslėptus atsakymus. Reikėjo ir gerai pasukti galveles, ir greitai bėgioti!
Jau gerokai pavargusius vaikus apžiūrėti dvaro pasikvietė Kupiškio kultūros centro Adomynės padalinio administratorė Rima Lapienienė. Ji supažindino su Adomynės dvaro istorija, su buvusiais jo šeimininkais, papasakojo apie veiklas, kurios vyko dvare. Visi susidomėję apžiūrėjo dvare sukauptus Adomynės apylinkėse rastus senovinius daiktus ir rakandus, grožėjosi išlikusia dvaro puošyba, skaičiavo jame esančias patalpas. Labai patiko ir dvaro rūsys, kuriame buvo saugomos ne tik maisto bei vyno atsargos, bet laikomos ir žmonių kankinimo priemonės, nes pirmasis Adomynės dvaro ponas Jonas Žurauskas buvęs labai žiaurus ir reiklus.
Dar įdomesnė veikla mokinukų laukė dvaro parke. Čia projekto dalyviai turėjo atpažinti medžių rūšis, suskaičiuoti, kokių medžių Adomynėje auga daugiausiai, surasti storiausią, ploniausią, aukščiausią parko medį. Nustačius medžius – čempionus, reikėjo su specialiais prietaisais juos išmatuoti. Labai džiugu, kad ir mokiniams, ir mokytojoms čia sutiko padėti Adomynėje gyvenantis eigulys Vytas Kviklys.
Kupini įspūdžių, gerų emocijų ir jau truputėlį pavargę mokiniai sugrįžo į klasę. Bet poilsiauti dar negalėjo. Komandos turėjo įvertinti veiklas, atskiruose lapuose turėjo parodyti savo šios dienos pokyčius: ką sužinojo, ką patyrė, kaip jautėsi. Visi buvo nustebę, kokia turininga ir turtinga buvo šios dienos veikla.
Įdomiausia, kad Adomynės pavadinimas keitėsi su ją valdžiusiais ponais: buvo Aluotėlės (mažosios Aluotėlės, Holoty, Holoty male), nes iki 19 a. Adomynė priklausė Aluotų dvarui, kurį valdė didikai Pliateriai; iki pirmojo pasaulinio karo Adomynė vadinosi Jonava, nes dvarą nusipirko Jonas Žurauskas. O kadangi dabar Adomynė yra Adomynė, tai reiškia, kad paskutinysis šeimininkas dvare turėjo būti Adomas. Visi įsidėmėjo ir jo pavardę — Vilėniškis, atsimins, kad sunkiai dirbant galima daug pasiekti, net dvarą įsigyti (Adomas Vilėniškis buvo neturtingų tėvų sūnus, turtų nepaveldėjo, o turtėjo sunkiai dirbdamas).
Adomynės mokDvaras buvo kultūros židinys, nes jame rinkdavosi kunigai, poetai, rašytojai. Įstrigo vaikams ir veikla parke. V. Kviklys jame parodė netgi riešutmedžių giraitę, kur dar ir riešutukų pavyko surasti. Pats storiausias medis yra ąžuolas (86 cm), aukščiausia sidabrinė eglė (55 m) — juos tiksliai išmatavome. Visi pirmą kartą pamatėme ir čia augantį labai įdomų augalą — Duglaso pocūgėlį, kuris atkeliavo Adomynėn iš Šiaurės Amerikos.
Nepastebimai greitai prabėgo trys valandos įdomios integruotos veiklos. Nebesuspėta žingsneliais išmatuoti dvaro parke tyvuliuojančio gražiojo ponų samdinių rankomis iškasto šautuvo formos tvenkinio ilgio. Bet gal ir gerai. Turėsime progą dar kartą susirinkti ir pratęsti įdomias veiklas, nes Adomynėje tikrai yra ką veikti ir yra ką tyrinėti.
Aušra Širvelienė
Nuotraukos – Virginijos Pakalniškienės