Ne vienas šiandien Lietuvos vardą garsinantis profesionalus sportininkas sako, kad jo karjera prasidėjo būtent nuo Europos jaunimo olimpinių festivalių.
Treniruotės – šventas dalykas
Šiuo metu Italijoje kalnų stovykloje pasaulio čempionatui besiruošianti bėgikė Rasa Drazdauskaitė šypsosi prisiminusi savo pirmąsias svarbias varžybas ir pirmuosius medalius. 1997 metais Lisabonoje vykusiame jaunimo olimpiniame festivalyje ji 1500 metrų bėgime pelnė sidabrą.
„Mano įspūdžiai iš tų varžybų – puikūs. Kol esi jaunas sportininkas, nėra rimtų tarptautinių varžybų. Olimpinis festivalis mums buvo kaip mini olimpiada, dalyvavo visos sporto šakos, daug žmonių, daug dalyvių. Neprisimenu tiksliai, ar tose varžybose, ar ne, bet gyvenome olimpiniame kaimelyje. Mums, jauniems žmonėms, tai buvo kažkas tokio – kirpyklos, manikiūrai, pedikiūrai nemokamai, skalbyklos, siuvyklos, kompiuterinių žaidimų salonai. Buvo labai įdomu.
Laimėtas sidabras tik dar labiau paskatino mane siekti pergalių. Pradėjau svajoti apie pasaulio čempionatus, olimpiadas. Pirmosios pergalės buvo labai didelis paskatinimas“, – prisimena profesionali sportininkė.
R. Drazdauskaitė sako, kad apskritai sportas jai suteikė daugybę galimybių gyvenime.
„Smagu keliauti su komanda – visi jauni, juokaujam. Keliaudama susiradau daug draugų skirtingose pasaulio šalyse, bendraujame internetu, labai smagu. Sportas juk nėra vien varžybos, tai – ir gyvenimo būdas. Kai darai tai, kas patinka, jau nėra vien darbas.
Kai sportuoji, nesinori nei eiti gatvėmis šlaistytis, nei užsiiminėti kitais betiksliais dalykais. Treniruotės man visada buvo šventas dalykas“, – sako R. Drazdauskaitė.
Suteikė motyvacijos
Vienas geriausių Lietuvos plaukikų Giedrius Titenis taip pat savo karjerą pradėjo olimpiniame jaunimo festivalyje. 2005 metais iš Lignano miesto Italijoje jis grįžo su bronzos medaliu.
„Tai buvo pirmos tarptautinės varžybos man, pirmas startas, pirmi rezultatai, pirmi pasiekimai. Man buvo labai malonu atstovauti Lietuvą.
Laimėtas bronzos medalis padėjo stiprų pragrindą mano ateičiai, suteikė motyvacijos toliau dirbti, toliau sportuoti“, – prisimena G. Titenis.
Išsigando barzdotų bendraamžių
Vienas sėkmingiausių lietuviams jaunimo olimpinių festivalių 2011 metais vyko Trabzone. Tuomet pirmą kartą tarptautinėje arenoje sužibo plaukikės Rūtos Meilutytės žvaigždė. Ji laimėjo tris visų spalvų medalius, o dar po metų Londone tapo olimpine čempione.
Sėkmingai tame pačiame festivalyje pasirodė ir plaukikas Danas Rapšys. Jis sako, kad jam tai buvo pačios svarbiausios varžybos. Vaikinas atsakingai joms ruošėsi.
„Norėjome pasitikrinti jėgas, pasivaržyti su bendraamžiais iš kitų Europos šalių. Sekėsi neblogai, pelniau sidabrą. Festivalyje visi buvome bendraamžiai, bet daugelis sportininkų atrodė daug vyresni. Visi su barzdom, tikri vyrai, o mes kaip vaikai atrodėme prieš juos.
Jau vien pamatę juos išsigąsdavome, beveik visi visa galva didesni už mus. Pietiečiai, pavyzdžiui italai, jie turbūt bręsta greičiau, tad atrodė tikri vyrai“, – prisiminimais dalijasi D. Rapšys.
Nors konkurentai ir atrodė stipresni, vaikinas neišsigando ir sukaupęs visas jėgas, laimėjo sidabro medalį. Apdovanojimas Danui tapo paskatinimu toliau siekti sportinės karjeros.
Į Tbilisį besiruošiantiems jauniesiems sportininkams plaukikas linki psichologiškai susikaupti.
„Dažniausiai būna, kad jaudulys kiša koją, bet jei sportininkas susitvarkys su jauduliu, tikės savo jėgomis, tuomet pasiseks“, – sako šiuo metu pasaulio čempionatui besiruošiantis D. Rapšys.
Parvežė auksą
Prie jo linkėjimų prisideda ir prieš 12 metų iš Europos jaunimo olimpinio festivalio Paryžiuje auksą Lietuvai parvežusi bėgikė Lina Grinčikaitė.
„Pergalė olimpiniame festivalyje buvo mano, kaip profesionalios sportininkės, karjeros pradžia. Tai buvo pirmasis aukso medalis tarptautinėje arenoje, kuris paskatino siekti dar aukštesnių rezultatų ir pergalių.
O vykstantiems į Tbilisį palinkėčiau sportinio pykčio, sėkmės ir aukščiausių apdovanojimų“, – sako L. Grinčikaitė.
