Turtingose valstybėse senjorai – daugiausia keliaujanti visuomenės dalis. Ten senjoro pensijos užtenka net tolimoms kelionėms. Pas mus, deja, taip nėra. Kelis kartus mažesnės pensijos ir nėra įpročio keliauti. Dažnas senjoras, galintis sukrapštyti pinigų kelionėms, geriau paliks tuos pinigus vaikams, užuot juos „nerimtai“ išleidęs kelionei.
O keliauti reiktų kiekvienam. Keliaudamas žmogus papildo savo proto galią. Niekas negali pakeisti kelionės. Geriausi pasakojimai, nuotraukos, filmai – tik labai maža dalis to, ką išgyveni pats keliaudamas.
Nebūtina keliauti toli, Lietuvoje ir netoli Lietuvos yra daug nematytų, įdomių vietų. Bet šio rašinio tikslas parodyti, kad ir daugiau nei 80 metų sulaukusiems žmonėms tolimos kelionės nėra kliūtis. Mano tolimiausios kelionės prasidėjo, kai man buvo 84 metai. Nesakau, kad taip gerai. Geriau anksčiau, bet jei anksčiau nebuvo galimybės, reikia prieš paliekant šį pasaulį pamatyti tai, apie ką svajota jaunystėje.
Kelionė į Egiptą 2011 m. Maudynės šiltoje Raudonojoje jūroje. Apsistojau Hurgadoje. Iš ten – ekskursija į Kairą, ilgiausia pasaulyje upė Nilas, piramidės, sfinksas. Kita ekskursija, nemažiau įdomi, – į Luksorą. Ten stovi labai didinga Karniki šventykla, iš likusių griuvėsių galima įsivaizduoti jos didybę.
Tolimiausia mano kelionė – 2012 metais į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE). Netoli pusiaujo. Ten būna labai dideli karščiai, bet aš buvau sausio mėnesį – oras kaip pas mus vidurvasaryje.
Egiptas garsus savo senove, o JAE viskas nauja ir labai modernu. JAE mėgsta girtis savo pasauliniais rekordais. Čia aukščiausias pasaulyje pastatas (828 m) ir 16 rekordų, susijusių su tuo pastatu (greičiausias liftas, aukščiausias baseinas ir t.t.) Didžiausia mečetė baigta statyti 2007 m. Toje mečetėje yra didžiausias pasaulyje kilimas. JAE – labai turtingas kraštas. Čia nėra nusikaltimų, nėra vagių. Sunku patikėti, bet JAE tai oficialiai skelbiama. Didžiausias miestas – Dubajus., per trumpą laiką išaugęs dykumoje, labai modernus, dabar turi apie 2 mln. gyventojų. Sostinė – ne Dubajus, bet šiek tiek mažesnis miestas – Abu Dabis.
Daug keliavau 2013 metais, kai man buvo 86-eri. Pirmoji kelionė į pietų Italiją. Atskridau į Romą. Apsistojau „Villa Lithuania“ – lietuviškuose svečių namuose, priklausančiuose lietuvių Šv. Kazimiero kolegijai. Keturias dienas pavaikščiojęs po Romą, patraukiau į pietų Italiją, traukiniu link Neapolio. Iš ten į Sorentą. Po 3-4 dienas praleidau Sorente, Kaprio saloje, Sicilijoje Taorminos kurorte. Visur tų dienų buvo per mažai. Ir dešimties dienų nebūtų buvę per daug.
Sorentas – gražus miestelis, gražios jo apylinkės, kurortai Amalfi, Raveli. Būdamas Sorente aplankiau Pompėją, kurią 79 metais Vezuvijaus ugnikalnis apliejo lava. Pompėjoje gyveno apie 20 tūkst. gyventojų. Daugumą pabėgo, bet apie 2 tūkst. žuvo. Dabar ten – muziejus. Mačiau tik vieną žmogaus kūną po stiklu.
Iš Sorento atplaukiau į Kapri salą. Tai – nedidelė sala, vos 10,4 kvadratinių kilometrų. Joje yra du miestai: Kapri ir Anakapri. Juose gyvena apie 13,5 tūkst. gyventojų.
Kapri salą visais laikais mėgo įžymūs žmonės. Ten lankėsi ir rūmus statė Romos imperatoriai. Vokiečių plieno magnatas Alfredas Krupas ten pasistatė vilą ir nutiesė į miesto centrą sudėtingą kelią – kalnų serpantiną, kuris ir dabar vadinamas Krupo keliu (via Krupp).
Vasarodavo Kapryje įžymūs rusai: Maksimas Gorkis ir Vladimiras Iljičius Leninas. Savo buveinę Kapri saloje įsirengė švedų gydytojas ir rašytojas Akselis Miuntė. Dabar tai – jo muziejus.
Kapri sala kalnuota. Į aukščiausią kalną Monte Solaro (588 m) nutiestas lynų kelias. Iš Kapri salos vykau į Sicilijos salą, Taorminos kurortą. Taorminoje yra garsus graikų romėnų amfiteatras. Senieji graikai ir romėnai mėgo amfiteatrus. Taorminoje yra net du amfiteatrai: nedidelis kelių šimtų vietų miesto centre ir didesnis – kelių tūkstančių vietų – miesto pakraštyje.
Netoli Taorminos yra didžiausias Europoje veikiantis vulkanas Etna. Jo aukštis – 3340 m. Organizuojamos ekskursijos iki pat kraterio. Iki 1900 metrų – lynų keliu, toliau visureigiais autobusais. Aš pasikėliau tik iki 1900 m. Jau tokiame aukštyje man pradėjo trūkti oro.
Baigėsi numatytas laikas, teko grįžti namo. Sicilija liko nepamatyta. Visą tą Italijos kelionę planavau pats: užsakiau viešbučius, numačiau transporto priemones.
2013 m. dar važiavau į Turkiją. Apsistojau Alanijoje, dalyvavau ekskursijose į Kapadokiją ir Pamukalę.
Gal jau užteks įrodymų, kad ir aštuoniasdešimtmečiai gali keliauti, mėgautis įspūdžiais ir jais dalintis?