Miegojau iki pietų, po to susigundžiau nueiti į pirtelę bei paplaukioti baseine – kūnas man padėkojo, o ir morališkai pasiruošiau tolimesnėms rinktinės kovoms.
Ėjau į areną dvejopų jausmų apimtas – kaip ir suprantu, kad žiūrint iš viršaus, viskas atrodo gerai ir pagal planą – judama link pirmos vietos grupėje. Iš kitos pusės, rinktinės demonstruojamas žaidimas – labai banguotas ir, kol kas, vyrauja prastosios bangos...
Su bičiuliais padiskutavome, kad anksčiau net nesinervindavome eidami į rinktinės varžybas su pvz. Estija, Belgija ar Didžiąja Britanija – komandų lygis buvo toks skirtingas, kad tik stebuklo dėka galima buvo pralaimėti. Dabar gi, eini ir drebi, kad vėl nepralaimėtų mūsų vyrai.
Jaudulys nepaleido iki pat rungtynių galo, šį sykį pasisekė, „ištraukė“ vyrai. Lygiai taip pat, kaip nepasisekė rungtynėse su belgais... Eidami iš arenos nejučia prisiminėme legendinį čempionatą 2009 metais Lenkijoje, kai Lietuva jį baigė su vienintele pergale prieš bulgarus. Ir kaip mes tada ja džiaugėmės!
Prasideda ir man didieji darbai bei įsipareigojimai. Iškart po varžybų susirinkau savo „žaisliukus“, įgrūdau būgną į bagažinę bei išvažiavau į Vilnių. Su viltimi grįžti čia kitą vakarą, palaikyti savo komandą paskutinėse grupės varžybose su čekais. Tai rungtynės dėl pirmos vietos grupėje, tad pačios svarbiausios iki šiol, visų mūsų palaikymo vyrams labai reikės!
Malonų prisiminimą paliko net Latvijos kelių policija – tik išsukus iš arenos buvau sustabdytas blaivumo patikrinimui. Šypsojausi, nes net dokumentų netikrino, o pamatę visus nulius pareigūnai pasveikino su sunkia pergale bei paklausę, iki kur važiuoju, palinkėjo ir gero kelio.
Grįžtant užėjo toks rūkas, kad Vilniuje sugebėjau atsirasti tik 5 val. ryte... Tad – dušas, persirengimas, keletas šaukštų avižinės košės – ir į darbus! O paskui – vėl sirgti, vėl nervuotis, vėl laukti pergalės! Nors šį kartą gal vyrai jau leis pažiūrėti rungtynes ramiau..?