Gyvenime esu maksimalistas, norisi visko, bet realybė dažnai būna kiek kitokia. Bet reikia pavydėti žmonėms, kurie vis dar moka džiaugtis mažais ir pasiekiamais dalykais. Bei mokytis iš jų! Pasidžiaugėme ir mes su draugais. Nebuvo tos euforijos, kai čempionatas baigiasi pergale, tačiau nė vienas tikrai neliūdėjom. Na, gal tik porą valandų po finalo.
O man per šį finalą nutiko kažkas nepaprasto. Kaip ir vyrus aikštelėje, buvo sukaustęs kažkoks viltingas nerimas, taip norėjosi, kad vyrai laimėtų... Suskaičiavau, kad šis čempionatas man – devintas, ir dar neteko grįžti su pirma vieta. Buvo ir ketvirtų, ir trečių, ir net antrų. O pirmos nebuvo.
Tad pasibaigus rungtynėms susigraudinau. Susigraudinau tą stebuklingą akimirką, kai vyrai, apėję visą aikštę ir padėkoję sirgaliams priėjo prie pat mūsų F04 tribūnos, susikibo už rankų ir... nusilenkė. Nežinau, ar tai dar transliavo televizija, bet vaizdas atėmė žadą... Mačiau ne vieną kolegą su ašaromis akyse. Dėkingumo ašaromis. Rinktinės vyrai mums po kiekvienų rungtynių paplodavo, padėkodavo, bet tokio „ačiū“ mes dar nesam gavę... Bent jau aš, devynis metus važinėdamas.
Ir ne aš vienas graudinausi – Mantas Kalnietis po finalinio švilpuko sėdėjo ant atsarginių suolo susiėmęs galvą ir verkė... Netoliese ir (Darius) Maskoliūnas tupėjo akis įsmeigęs į vieną tašką. Kai matai tas tikras emocijas supranti, kad krepšinis – vis dar ne tik pinigai ir komercija, vis dar tai, kas skatina važinėti po pasaulį paskui mūsų rinktinę – tai ir azartas, ir džiaugsmas, ir pyktis, ir liūdesys ir dar daug daug nežinau ko...
Na, bet mes apie linksmybes. Vienas didžiausių neigiamų dalykų būti tikruoju aistruoliu yra tai, kad niekad negali sutikti vyrų namie, parskridusių po čempionato. Rinktinė dažniausiai skrenda užsakomuoju reisu, sekančią dieną po rungtynių. Kaip yra ir dabar, vyrai leidžiasi 17 valandą Vilniuje! O aš tuo metu būsiu kažkur tarp Briuselio stoties ir aerouosto... Bet Jūs sutikite Juos! Sutikite visa Tauta.
Ir pasidžiaukite kartu šiuo sidabru. Pasidžiaukite vyrų ryžtu, federacijos pastangomis, ir, svarbiausia, olimpiniu kelialapiu!
Mes per daug reikalaujame iš savo krepšininkų. Esame reikli tauta, bet netapkime serbais ar ispanais, kurie nesėkmių atveju maišo savo komandą su žemėmis, drabstosi purvais bei „nurašinėja“. Per šį čempionatą apetitas užaugo bevalgant, o juk galėjome ir į antrą etapą nepatekti. Tik didelis vyrų noras šį kartą leidžia didžiuotis mums visiems sidabro medaliais, šiais metais buvo stipresnių rinktinių už mūsų, ir ne viena!
Ryte po finalo išsiregistruodamas viešbutyje susitikau „braliūkus“ Macius. Pasirodo, visą tą laiką gyvenome tame pačiame viešbutyje ir nė karto nesusitikome! Pasidarėme „selfį“, kaip gi be jo ir sutarėme susitikti tame pačiame lėktuve į Rygą. Tik aš patraukiau į traukinių, o jie į autobusų stotį, Briuselį pasieksime skirtingais būdais.
Kiek pergyvenau, kad nesusigaudysiu Lilio stotyje – kalbos nemoku, kas parašyta – niekaip nesuprantu, bet kažkaip pavyko. Tiesa nėra viskas taip gerai, naktį internetu nepavyko nusipirkti traukinio bilieto, nes... Pasiūlė jį atsiimti bet kurioje Belgijos kasoje... O Lilyje – niekaip.
Sutikau stotyje besibastantį Šarūną Marčiulionį, pasisveikinome su užkandžiaujančiais kolegomis iš DELFI (cha, ar galiu taip vadinti..?), vėl sumušėm rankomis su praeinančiais Maciais. O ir daugiau lietuviškų veidų matėsi tai šian, tai ten – kažkaip net pasidžiaugiau,
Na, ir tuoj į lėktuvą. Per Rygą namo. Ryt – jau svarbi diena darbuose, tikiuosi, sveikata „paveš“ krūvį. Juokas juokais, o sveikata jau duoda apie save žinoti, senstu, akivaizdu. Prieš dešimtmetį važinėjant su rinktine kažkaip dėl to nei galvos nesukau, o dabar jau tenka derintis ir prie jos.
Kartais pagaunu save pagalvojant, ar dar ne laikas kabinti savo būgno lazdos ant vinies... Ar neperduoti estafetės jaunesniems, dar „eikliems žirgams“ atiduoti savo pagarbą rinktinei bei Lietuvai. Kas turi pradžią, turi turėti ir pabaigą... Neužilgo bus matyt, o dabar jau galvoju apie olimpiadą, apie Rio!
Nors būgnų ten neleidžia, tačiau žadu nešt ten savo širdį bei tvirtą balsą, Lietuvai ten reikės palaikymo kaip niekad – manau, turėsime tokią rinktinę, kuri kausis su amerikiečiais kaip su sau lygiais. Sakau tai, kuo šventai tikiu – o patirties per pastaruosius susikaupė tikrai nemažai...
Na, laikas parodys, kaip viskas bus, o šiandien baigiu su dar vienu dideliu dideliu AČIŪ komandos vyrams bei visiems visiems Jums, kurie Juos palaikė! Mes laimėsime!