Tačiau juos renka ir konkurse dalyvauja tūkstančiai žmonių visoje Lietuvoje. Man šio konkurso paplitimas yra puikus pavyzdys apie tai, kad jeigu idėja gera, paprasta, smagi, tai ji plinta ir be reklamos, iš lūpų į lūpas. Daugybė vaikų ir suaugusių renka kamštelius, kartais net nežinodami, kaip veikia visas konkurso aparatas ir nesigilindami į kas ar kam jį organizuoja.
Visas konkursas – kaip didžiulis skuzdėlynas, kuriame milijonai skruzdėlių neša po šapelį. Pas mus tūkstančiai neša po kamštelį. Pernai sunešė beveik aštuonias tonas, o tai yra įspūdingas skaičius ir kiekis. Mažų, smulkių ir niekam nereikalingų šiukšlių, kurios buvo surinktos ir perdirbtos.
Jau trejus metus gyvenu vienoje iš išsivysčiusių pasaulio šalių, Jungtinėje Karalystėje (JK). Taip jau nutiko, kad tik emigravusi daugiau nei metus dirbau darbą, tiesiogiai susijusį su šiukšlių rūšiavimu ir perdirbimu – ieškojau ir pirkau plastiką perdirbimui. Buvau dešimtyse rūšiavimo vietų ir skirtingų įmonių visoje JK ir Airijoje. Ir buvau pasibaisėjusi jau prigijusių rūšiavimo tradicijų galutiniu rezultatu. Dažniausiai žmonės čia meta viską į vieną maišą: popierių, plastiką, stiklą ir metalą. Visa šita košė yra rūšiuojama ne rankomis, kaip Lietuvoje, o didžiulėmis mechanizuotomis rūšiavimo linijomis: magnetai ištraukia metalą, oru išsiurbiamas plastikas, išpurtomas popierius. Bet galutinis rezultatas yra toks, kad gaunama ir milijonai tonų mišrių šiukšlių kratinio, kuris susideda iš mažų, skirtingų gabalėlių popieriaus, plastiko. Tokio mišinio, kurio jau niekas neišrūšiuos, jis niekam netinka, tik į sąvartyną.
Tai reiškia, kad aš namuose stengiuosi, rūšiuoju, bet tai tikrai mažai duoda naudos tam, kad mano išrūšiuotos šiukšlės pasiektų perdirbėją. Labai didelė jų dalis vis tiek pasiekia tik sąvartyną.
Patikėkit, mano motyvacija rūšiuoti Londone yra daug mažesnė, nei buvo gyvenant Lietuvoje. Nes esu buvusi ir Lietuvos rūšiavimo įmonėse. Ten rūšiuoja beveik rankiniu būdu ir nei viena įmonė Lietuvoje neturi tokių mechanizuotų linijų kokias mačiau JK ar Airijoje. Lietuvoje tiesiog nėra tokio kiekio išrūšiuotų šiukšlių.
Taigi, Lietuvoje dar nėra taip toli pažengta, kad būtų padarytos tokios didžiulės sisteminės klaidos, kurių būtų neįmanoma ištaisyti. Todėl viena iš mano priežasčių, kodėl organizuoju „Kamštelių vajų“, yra tikėjimas, kad Lietuvoje daug ką galima nuveikti mokant rūšiuoti ir diegiant šiukšlių rūšiavimo įgūdžius ir sistemą.
Kaip to mokomasi per šį konkursą?
Pirmiausia mokomės atskirti skirtingus plastikus, nes konkursui tinka tik HDPE (aukšto takumo) plastiko kamšteliai. Netinka PP, PET ir kt. plastiko lydiniai. Plastikas yra žymimas raidėmis ir skaičiais: PET 1, HDPE 2, PVC 3, LDPE 4, PP 5, PS 6, kitoks plastikas 7-19. Išsamiau apie pakuočių ženklinimą galima paskaityti internete, tačiau paprastam žmogui, norinčiam rūšiuoti, galima ir pasimesti tarp daugybės ženklų, raidžių ir skaičių. Todėl rekomenduoju mokytis po truputį, vis gilinant savo žinias.
Iš pradžių visi turi žinoti, kad skaidraus plastiko gaiviųjų gėrimų butelis yra iš PET, o kamštelis – iš HDPE. Tai skirtingos plastiko rūšys, kurios yra perdirbamos visiškai skirtingomis technologijomis ir skirtingose gamyklose. Ir jie negali būti maišomi vienas su kitu. Jeigu paliekate kamštelį ant butelio tam, kad jis liktų suspaustas tik dėl vietos taupumo konteineryje, tai ne tik kad nieko nesutaupote, bet ir dar labiau padidinate perdirbimo kaštus. Nes rūšiuotojas turi atskirti kamštelį nuo butelio ir išvežti juos į skirtingas perdirbimo gamyklas. Užsienyje yra specialūs baseinai, į kuriuos supilami sukapoti plastiko buteliai. Juose visi PET butelių gabalėliai nusėda į dugną, o HDPE kamšteliai iškyla į paviršių, jie nugraibomi ir vežami perdirbėjui, bet Lietuvoje tokių basienų nėra ir tai daroma rankiniu būdu.
Esu kartą sutikusi vaikiną, kuris dirbo Naujojoje Vilnioje rūšiavimo įmonėje. Kai paklausiau, ką jis konkrečiai ten veikia, atsakė: „Atsukinėju kamštelius nuo butelių.“ Štai taip! Toks jo darbas. O aš esu daugybę kartų girdėjusi, kad žmonės specialiai užsuka kamšteliu suspaustą butelį, kad konteineryje vietos mažiau užimtų. Tai didelė klaida.
Dar viena klaida, kurią daro beveik kiekvienas – nuomonė, kad daugiasluoksnį (įvairiarūšį) plastiką taip pat perdirba. Daugiausluosnis – tai toks plastikas, kuris padarytas iš kelių skirtingų plastiko rūšių ir nėra tokio perdirbimo proceso, kuris galėtų juos atskirti. Iš daugiasluoksnio plastiko yra pagaminti visi vakuuminiai įpakavimai. Jeigu šonuose, kur yra suspausta pakuotė, randate mažus kvadračiukus, tokį plastiką galite iš karto mesti į nerūšiuojamų šiukšlių konteinerį – jis daugiau niekur nebetinka, o pakliuvęs pas plastiko perdirbėją jam tik trukdo ir apsunkina visą perdirbimo procesą – tokius plastikus jie turi išrinkti ir išvežti į sąvartyną.
Kokie kamšteliai yra tinkami konkursui „Kamštelių vajus“?
Tinkami yra visi kieto plastiko, neperšviečiami, spalvoti HDPE kamšteliai nuo gaiviųjų gėrimų ir vandens. Kai kurios talpos ir buteliai turi iš HD plastiko pagamintus dangtelius ir kamštelius, tačiau ant jų turi būti parašyta dvi raidės HD, arba keturios raidės HDPE, arba skaičiukas „2“. Netinka lankstūs, skaidrūs kamšteliai ir dangteliai (nuo majonezo kibirėlių, šampano, stiklainių), netinka kamšteliai nuo skalbiklių ir ploviklių, ant kurių yra raides PP ar bet kokios kitos raidės ir skaičiai. Kaip jau minėjau, Lietuvoje nėra galimybių tokių kamštelių išplauti, nes tai labai smulki šiukšlė, todėl visi surinkti kamšteliai turi būti švarūs ir be jokių šiukšlių.
Prirašiau daug teorijos pradedančiam rūšiuoti ar vaikui, tačiau aš tikiu, kad tai reikia daryti nuo pat mažų dienų. Formuoti ne bet kokius, o teisingus rūšiavimo įgūdžius ir didinti bendrą išprusimą apie rūšiavimą ir perdirbimą. Tai vienas iš atsakymų į mano pačios klausimą, kodėl aš organizuoju „Kamštelių vajų“.
Negyvenu Lietuvoje, bet ją myliu ir man rūpi kokia bus jos rytdiena. Galbūt vieną dieną čia grįšiu gyventi. Lietuvoje, palyginus su kai kuriomis pasaulio šalimis, gamtos tarša yra tikrai nedidelė. Norisi, kad taip ir liktų.
Dažnai manęs klausia, kodėl šitas konkursas tapo toks populiarus. Esu girdėjusi begales keisčiausių istorijų: kaip moteris su lazda traukia iš konteinerio butelius ir, nusukusi kamštelius, meta juos atgal. Esu girdėjusi apie tai, kad šiam konkursui susibūrė visas miestas ar bendruomenė, kad kamšteliams skirtas indas stovi net teisme. Esu ne kartą gavusi džiugių laiškų, kad konkursas toks geras, kad tinka net „pijokams“ – jie irgi gali kamštelį nuo alaus „bambalio“ ne mesti po suoliuku parke, o dėtis į kišenę.
Man atrodo, kad žmonės dalyvauja šiame konkurse, nes jiems reikia vilties, tikėjimo, kad rytojus bus šviesesnis ir lengvesnis. Daugelio Lietuvoje gyvenimas yra sunkus ir varginantis, daug kas nusivylęs valdžia, sistema, tuo, kad galai nesueina kiekvieno mėnesio gale. Žmonėms norisi kažko paprasto, lengvo ir aiškaus – kaip žaidimo. Kuriame nesvarbi tavo socialinė padėtis, išsilavinimas ar tavo amžius. Kur daug nereikia galvoti, kur jautiesi kažko didelio ir prasmingo dalis, kur gali žaisti tiek, kiek nori ir sugebi – gali tik rinkti kamštelius namuose, gali eiti tai daryti į paežerę ar parką, o gali sutelkti visą mokyklą, kaimą ar savo miestą. Taigi, žaiskime. Nes tai ir mano žaidimas. Jame nėra politikos, jame nėra atsakomybės sistemai, įsipareigojimų valdžiai. Esu įsipareigojusi tik konkurso dalyviams ir sau.
Šių metų konkurso „Kamštelių vajus“ startas ir mūsų visų žaidimo pradžia įvyko balandžio 23 d. 16 val. prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro (LVJC) (Konstitucijos pr. 25, Vilnius). Tądien čia įvyko meninė – socialinė akcija „Augu koks?“. Buvo atidengtas trijų skulptūrų – Niekučių šeimos ansamblis. Tai iš vielos tinklo pagamintos tuščiavidurės skulptūros, kurios bus užpildytos plastikiniais butelių kamšteliais.
Skulptūras kuria kitokio dizaino studija „Absurdo idėjos“, kuri yra nuolatinis įvairių aplinkosaugos akcijų kūrėjas ir organizatorius. Šios studijos įkūrėja, Niekučių šeimos kūrėja, dizainerė Jurgita Jakubauskaitė yra kasmetinė mūsų konkurso meninių darbų vertinimo komisijos narė.
Jurgita sako: „Manęs klausia, kodėl šią skulptūrą pavadinau Niekučių šeima. Todėl, kad mes gyvename dėl niekučių, pilame ir krauname į save daugybę niekalo. Mūsų tėvai gimė sveikoje ir švarioje aplinkoje, bet mes gimėme plastiko aplinkoje, esame pripildyti ir perpildyti plastiko, todėl Niekučių šeimos mama yra nėščia moteris, kurios pilvas pilnas plastiko kamštelių. Man svarbu kaip gyvensime ir ką valgysime rytoj, kokioje aplinkoje augs mūsų vaikai. Kokia tų vaikų ateitis? Koks pasaulis juos sups užaugus? Apie tai reikia galvoti dabar. Prisidėti kuo gali. Jeigu negali sukurti visa keičiančio ekologijos projekto, tai bent pakelti numestą plastikinį butelio kamštelį tikrai gali.“
Daugiau apie konkursą – čia.