O sėkmingai sau egzistuoja ne kur kitur, o būtent vietoje, kur susirenka Europa, visas pasaulis, trumpam ar ilgam žvilgtelėti į tą „laisvąją šalį“, kuri jau „prie euro“, kuri taip kovoja prieš bet kokias sąsajas su Rusija ir jos politika, kur Europa. O ta Rusija čia pat, gerbiamieji, bilietukus prie lėktuvo pikta tikrina.
Gražus gruodžio 31-osios vakaras, visa šeima keliaujame į oro uostą, skrisim į Briuselį sutikti naujųjų su likusiais šeimos nariais, kurie gyvena Belgijoje jau ne vienerius metus. Rankiniai bagažai pilni dovanų, rankose išlyginti marškiniai, švarkai ant pakabų, Briuselyje- apmokėtos vietos naujametinei vakarienei brangiame restorane, transportas ir viešbutis. Nuotaika pakili, juk skrendame pas išsiilgtuosius, praleisime ten net keturias dienas, nerimas maišosi su mūsų klegesiu. Praėję saugumo kontrolę mes visi kartu pralekiame pro oro uosto parduotuvėles ir savo bagažus dar papildom saldainiais vaikams.
Ir štai atėjo laikas lipti į lėktuvą skrydžiui, beliko tik parodyti savo bilietus avialiniją aptarnaujančioms „kontrolierėms“ ir sėdę į savo vietas pagaliau kilsim. Mes iš ramesnių, tad atsistoję nuošaliau nusprendžiame palaukti, kol į lėktuvą sulips tautiečių eilė. Prie „komposterio“ stovi kelios keleivių aptarnavimo įmonės marškiniais apsirengusios pikto veido merginos. Dar tarsteliu sesei, jog galima suprasti, kodėl merginos tokiomis piktomis minomis. Visi keleiviai skrenda su vakariniais rūbais, linksmi, o joms tenka naujuosius sutikti uniformuotoms, dirbant. Aptarę tai, pradėjome diskutuoti apie būsimą vakarienę ir programą restorane, net nepastebėjome, kaip atėjo mūsų eilė „atžymėti bilietukus“ pas kontrolieres.
Beplepėdamos ir besijuokdamos iš džiaugsmo padavėme juos toms darbuotojoms. O tada, praėjus minutei, ne savo noru buvom visa šeima priversti grįžti į sovietų sąjungos laikus. Mergina, tikrinusi bilietus, mano akimis, grubiai juos griebė kiekvienam keleiviui iš rankų. Tikriausiai nežinodama, kaip dar galėtų savo prastą nuotaiką dėl nenusisekusio naujųjų sutikimo perleisti besidžiaugiantiems, pasipuošusiems kostiumais ir suknelėmis keleiviams, įsakmiu tonu liepė ant pakabos kabantį giminaičio švarką grūsti į bagažo parametrų tikrinimo stovą, mat jis neatitinka dydžio normų avialinijoje. Kad nesistumdyčiau tarp žmonių bandant pasiekti stovą, suvyniojau tą nelemtą švarką rankomis kelis kartus, jis tapo kumščio dydžio ir parodžiau jai paklausdama - „ar nematai, kad tai tik rūbas, o ne bagažas“. Kontrolierės pyktis užvirė. Atsisukusi į mane ji ištarė kažką panašaus į „ko čia mane tujinat, tuoj jūs niekur neskrisit, jei nepatinka“. Paklausus darbuotojos, ar ji turi teisę kone grasinti žmonėms, ji vėl pakartojo, jog jei kas mums nepatinka - tuoj nebeskrisim. Gerai, tiek to, nusileidome, liko „atsižymėti“ mano sesuo.
Savo brangią odinę rankinę ji įsidėjo į kartoninį parduotuvės maišą su rankenomis, saugodama nuo įbrėžimų lėktuve. Štai bėda - ir vėl neatitinka parametrų. Atsisuku į sesę ir patariu išsiimti rankinę, o maišą palikti prie patikros, šį kartą jau nesuvaldau isteriško juoko dėl šios absurdo komedijos. Kontrolierė ir vėl išprovokuota - vėl kone grasinimai niekur neišskristi, nors visi jau buvome sužymėti ir praėję jos kontrolę. Kai jau viena koja žengėm į tunelio lėktuvan pusę, dar aptardami šiuos nesklandumus ir piktus oro uosto darbuotojus, įvyksta tai - mergina atsisuka į mane, paklaususi kur mano bilietas griebia jį iš rankų, suspaudžia kelis mygtukus savo kompiuteryje ir atsisukusi į mane su nenuslepiamu triumfu taria „jūs nuimta nuo reiso“. Viskas. Durys į lėktuvo saloną užveriamos, lėktuvas pakyla, o mes visa šeima, savaime suprantama, stovime ištikti šoko.
Nevartojantys alkoholio, užimantys atsakingas, aukštas pareigas piliečiai, naujųjų metų vakaras, o mes stovime su dovanų pilnais lagaminais, praradę amą, lėktuvo bilietus, restorano rezervaciją, pinigus už viešbutį, už vairuotoją, keturias dienas Belgijos sostinėje, galimybę pamatyti išsiilgtus brangius žmones, kurie taip laukė, tik dėl to, jog šios kompanijos darbuotojai buvo liūdna leisti vakarą darbe, ji buvo pikta, na ir, matyt, kad „taip nusprendė“.
Kai paprašėme pakviesti valdžią, asmenį, kam pavaldi ši darbuotoja, buvome tik išjuokti. „Aš čia valdžia“ tarė ji, „ir aš valdžia“ antrino kolegė. Jokio adekvataus paaiškinimo, kas ką tik įvyko, aš jaučiausi negavusi.
Likusios dirigentės, paėmusios visą kontrolę į savo rankas, pasičepsėdamos štai taip gal atkeršijo už jų vakarą darbe tiems, kam buvo per daug linksma. O mes su savo lagaminėliais ir švarkais ant pakabų tyliai nuridenome išėjimo link.
Tatai skaitydami, mieli „tovariščiai“, atminkit šiuos patarimus: atvykę į oro uostą nesilinksminkit, venkit nereikalingų juokų, kalbų tarpusavyje ir šypsenų, apsirenkite padoriai, marškinių sagas visas susekite. Priėję bilietėlių kontrolę klusniai išsirikiuokite eilute, sulaukę savo eilės „pažymėti bilietą“ atiduokite pagarbą kontrolierei, prieš tai, žinoma, mintyse ar balsu, padėkoję, jog jums suteikta ši didi privilegija - skristi lėktuvu. Nuleidę galvą keliaukite į savo vietą lėktuve.
Gražių naujųjų metų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!