Visų pirmą, išgirdę pavadinimą visi tikimės grandiozinio mūšio, grandiozinių įvykių - realybėje gavom faktiškai „kvartalo“ mūšį. Iš vienos pusės - puiku, vadinasi, mūsų laukia puikūs dialogai! O dialogams režisieriui lyg nebuvo laiko. Visi pokalbiai sukasi apie panelės Katios vaikščiojimus, o žiūrovui tai neįdomu ir visai jo neliečia.
Siužeto kritika
Istorija prasideda nuo metro įgriuvimo, kur gelbėtojas bando morališkai palaikyti įstrigusią mergaitę. Gelbėtojas - Katios sunūs. Istorija atrodo pašaipiai su žodžiais - „Aš turėjau penkis tėvus“. Daugelis žiūrovų „prasuks“ pačias nešvankiausias mintis galvoje, o to visiškai turėtų išvengti. Viso filmo eigoje nepaliko mintis - tai kas vis dėlto tėvas? Pabaigoje, be abejo, sužinosime, tačiau teks nusivilti atsakymu (...): tėviškumas šiaip sau. Iš esmės „myliu vieną, bet tėvas gavosi kitas“.
Toliau veiksmo juostoje - namas, kurį reikėjo sunaikinti, bet laikui einant rusai jame apsigyveno. Visas veiksmas vyko čia. Vien tai - didelė kino klišė. Šis namas išskirtinis - snaiperis gali nekeisti savo lokacijos vietos, visi laisvai vaikšto visu ūgiu, laistomos gėlės, o vokietis ateina rusų panelės pamaitinti bei pasimėgauti kūno malonėmis.
Priešingame pastate slepiasi vokiečių kareiviai. Kapitonas valgo išrankiausius patiekalus ant sidabrinio padėklo, kai rusai grūdus iš velniai žino kur nešioja. Kita didžiulė klišė, kurio tikslas mus įaudrinti - nušaunamas iš šulinio vandenį semiantis vokietis. Rusų kapitonas surėkia - „net gyvūnai vienas kito negalabija šalia vandens telkinio“. Kur jau, kur jau, Fiodorai Bondorchiukai, ar jums teko kada žiūrėti „Animal Planet“?
„Stalingradas“ - filmas, kuriame vien holivudiškos išvaizdos nepakanka. Neatleidžiamos klišės, visiško absurdo vietos, penkiatėvystės moralė, pavogta keletas genialesnių scenų iš kitų filmų... Vien vizualizacija, montažas sugeba padžiuginti akis, tačiau ar to pakanka?
Įvertinimas - 5/10