– Iš pradžių: kas pakėlė į dangų? Kada ir kaip prasidėjo ši skraidymo „liga“? Nes tiek darbo ir laiko paskirta skraidymams – tai gana „sergančio“ žmogaus požymis.
– Pradžios turbūt reikėtų ieškoti mano vaikystėje ir paauglystėje, kuri prabėgo, be viso kito, ir gaminant aviamodelius. Pradėti domėtis tikrais lėktuvais ir skraidymais turbūt buvo natūrali šio užsiėmimo tąsa – visą laiką buvo smalsu pažiūrėti, kaipgi ta žemė iš aukštai gali atrodyti, norėjosi pačiam paskristi, ne tik aviamodelį valdyti. Pasigauti skraidymo ligą ilgai netrukau – vienas pažintinis skrydis, ir viskas. Po jo dar tais pačiais metais išmokau pilotuoti pats ir atlikau pirmą savarankišką skrydį. Be didesnių pertraukų jau beveik dvidešimt metų pilotuoju lėktuvus ir sklandytuvus. Ne visai rimtai, bet pasakysiu, kad skraidymams laiko aš specialiai neskiriu – tiesiog žiūriu, kiek kitiems dalykams nuo skraidymų lieka.
– Spėju, pirma buvo noras tiesiog užfiksuoti patį procesą ir įdomias vietas. Ar iškart atsirado noras fotografuoti estetiškai, gražiai?
– O koks tikslas fotografuoti neestetiškai? Grynai dokumentinių vaizdų iš oro ir „Google Earth“ galima pasižiūrėti. Mano kolega, skraidymų draugas ir šios knygos bendraautoris Algimantas Deikus irgi labai mėgsta fotografuoti, abu esame šiek tiek perfekcionistai, todėl iš karto norėjome padaryti išskirtinių kadrų. Žemę iš viršaus matėme tūkstančius kartų, todėl paprastais dokumentiniais vaizdais mūsų nenustebinsi ir neįkvėpsi, norėjosi pagauti šį tą išskirtinio, kas net patyrusiam aviatoriui gniaužtų kvapą. Ne iš karto pavyko, o pirmieji kadrai didele kokybe ir estetika tikrai nepasižymėjo.
Svarbiausia niekada nebūti iki galo patenkintam savo darbu ir pasiektu rezultatu. Visada reikia matyti galimybių tobulinti, turėti nedidelių priekaištų sau ir idėjų, ką būtų galima padaryti geriau. Gyvenimo džiaugsmo toks požiūris smarkiai neprideda, bet tai leidžia tobulėti. Jei kuriuo nors momentu pradedi manyti, kad pasiekei idealiai gerą rezultatą – esi pasmerktas stagnacijai.
Gerai nuotraukai daug komponentų į vieną vietą turi susidėti – dieną tinkamą reikia ištaikyti, paros metas turi būti parinktas vos ne minutės tikslumu, kai gerai krinta šviesa, metų laikas tai konkrečiai vietovei įamžinti turi būti palankus. Na, ir visa tai dar reikia sugebėti nepriekaištingai nufotografuoti, sukomponuoti, geriausią rakursą parinkti.
– Kaip vyko fotografavimas? Kaip darbus dalinotės su kolega Algimantu Deikumi?
– Taip jau natūraliai pasiskirstėme, kad Algimantas pilotavo, o aš fotografavau ir toliau dirbau su medžiaga – paruošiau fotografijas spaudai, maketavau albumą, rašiau tekstus. Per fotografinius skrydžius tiek pilotuojant, tiek fotografuojant reikia specialių įgūdžių, per vieną dieną jie nesusiformuoja. Todėl pasiskirstyti vaidmenimis buvo neišvengiama. Buvo keletas skrydžių, kai susikeitėme, bet tai jau labiau išimtis.
Nors ne visai tiesą gal sakau – bent po kelias minutes vos ne per kiekvieną skrydį papilotuodavau. Vien todėl, kad ieškant tinkamo kampo, daug ir agresyviai sukiojantis ir ilgą laiką žiūrint į aplinką ne įprastai pro lėktuvo langą, o pro fotoaparato ieškiklį, susisuka galva – mane gana dažnai tokiomis sąlygomis užsupa ir supykina. O jei dar pasitaiko vėjuota diena, kai lėktuvą blaško – išvis blogai. Tada padedi fotoaparatą į šalį arba duodi kolegai, papilotuoji pats kelias minutes, atsigauni ir vėl gali su nauja energija „šaudyti“. Tokiomis aplinkybėmis mokėti pilotuoti pačiam – didelis privalumas, ne vieno lėktuvo plovimo taip išvengiau.
– Žinau, kad Lietuvą fotografuojate jau 8 metus. Kaip ir kodėl pradėjote fotografuoti? Iš ko mokėtės?
– Dažnai skraidant ir domintis fotografija turbūt yra neišvengiama anksčiau ar vėliau pradėti fotografuoti iš oro. Pirmą kartą su aerofotografija susidūrėme kiek keistu būdu – patys vėžindami kitus fotografus ir tiesiogiai stebėdami, kaip jie dirba. Taip po truputį per kelerius metus susiformavo supratimas, ko reikia, kad padarytum gerą fotografiją, kaip turi dirbti pilotas ir su kokiais sunkumais susiduria fotografas.
Mes visada stengiamės tokiems fotografams padėti, juos pakonsultuoti. Kita vertus, teko ir su tikrais aerofotografijos meistrais susidurti – yra toks britas Davidas Allenas, jis turbūt pats pirmasis pradėjo daryti tikrai įspūdingas Lietuvos nuotraukas iš oro, gaila, kad tai nevirto albumu. Prieš kokį dešimt metų per vieną iš apsilankymų mūsų aeroklube jis pasiūlė man nusikopijuoti pažiūrėti nuskenuotas savo vieno skrydžio didelės raiškos nuotraukas – fotografai paprastai to nedaro, nebuvome gerai pažįstami, nežinau, kodėl jis nusprendė, kad galima manimi pasitikėti. Mane tie kadrai tada labai sužavėjo, nusprendžiau, kad reikia pačiam pabandyti. Jis – tikras fotografijos mohikanas, dar ir dabar nepripažįsta skaitmeninės fotografijos ir dirba su juosta. Kiek žinau, dabar fotografuoja savo šalį – Didžiąją Britaniją. Bus įdomu pažiūrėti.
– Kada yra ta gražiausia peizažo valanda?
– Čia nieko naujo nepasakysiu – kiekvienas patyręs fotografas žino, kad norint padaryti gerą peizažą, reikia kad būtų ankstyvas rytas, tik saulei pasirodžius, arba vakaras, saulei leidžiantis. Tada spalvos šiltos, šešėliai ilgi. Vidury dienos iš oro gerą menišką nuotrauką padaryti beveik neįmanoma. Jeigu tinkamą paros laiką dar suderini su įdomiu metų laiku arba meteorologiniu reiškiniu, gali itin įdomių nuotraukų padaryti. Fotografuojant iš oro šis poreikis gaudyti pirmus ir paskutinius saulės spindulius sudaro daugybę logistinių ir organizacinių nepatogumų. Pavyzdžiui, vakarinį skrydį reikia suplanuoti taip, kad ir paskutiniais saulės spinduliais spėtum pasinaudoti, ir į aerodromą iki tamsos galėtum sugrįžti.
– Ar pavadintumėte savo nuotraukas peizažais? O gal jas geriau vadinti kraštovaizdžiu? Juk nuotraukos turi ir dokumentinę vertę.
– Man nepatinka žodis „kraštovaizdis“, jis kažkodėl dvelkia sovietmečiu – iškart prieš akis matau kokį išblukusį fotografijų albumą „Tarybų Lietuva“ su Trakų nuotraukomis kreivu horizontu. Esu tikras, kad tai, kad dalis mano nuotraukų turi ir dokumentinę vertę, jų, kaip peizažų, vertės nesumažina. Žiūrint šias nuotraukas po dvidešimt trisdešimt metų bus labai įdomu pažiūrėti, kaip pasikeitė Lietuva.
Albumo balansas neįprastas: daugiau kaip 90 proc. yra gamtos vaizdai, o tik nedidelė dalis – žmonių veikla. Dar įdomiau: beveik kiekviename kadre taip pat galioja šios proporcijos. Dažnai kadre tik įsižiūrėjus galima pamatyti miško keliuką ar vienkiemio pamatus. Lietuva tikrai tokia žalia?
Paskraidžius virš Lietuvos tikrai nelieka labai tankiai apgyvendintos ir itin industrializuotos šalies įspūdžio. Jokiu būdu nepavadinčiau savo šalies maža agrarine valstybe. Vis dėlto Lietuva – ne kokia tirštai apgyvendinta Olandija, kur kone kiekvienas kvadratinis metras yra žmogaus pertvarkytas. Mes tik miestuose kažkodėl nepatogiai spaudžiamės ir spūstyse dūstame, o aplinkui labai daug laukų, miškų, pelkynų. Norint pafotografuoti gamtos vaizdų Lietuva – labai tinkama šalis.
Kita vertus, rengdami šį albumą, miestų mes sąmoningai vengėme. Ieškojome kokio nors bruožo, kuo yra įdomi ir išskirtinė Lietuva. Mes tikrai nesame daugiamilijoninių metropolių ir sunkiosios pramonės šalis, šiais dalykais galinti priblokšti ir nustebinti pasaulį. Koks tikslas fotografuoti kokią nors Naująją Akmenę (su visa derama pagarba šiam puikiam miestui ir jo žmonėms) – tokia nuotrauka gali būti įdomi tik kokiam šimtui žmonių, kurie joje mato savo namų stogus. Norėjau, kad vaizdai šioje knygoje būtų įdomūs visiems (...).
– Atvirkščiai – vasara man mažiausiai įdomi. Tada spalvos būna blankios, saulės išdegintos, o ir keltis žiauriai anksti reikia. Jei vidurvasarį saulė teka kokią penktą, tai norėdamas į rytinį skrydį turi vos ne trečią keltis. Kol į aerodromą nuvažiuoji, kol pasiruoši – tą dieną išvis beveik nebepamiegi. Po tokio ryto dar dažnai tekdavo darbe biure sėdėti, kokiame nors susitikime dalyvauti. Kolegos turbūt manė, kad gerti naktimis pradėjau – spėju, kad buvo dienų, kai labai graudžiai atrodydavau. O ir rūkų bei šalnų vasarą retai pasitaiko – sunku ką nors išskirtinio ir įdomaus nufotografuoti.
Pavasarį, tik sužaliavus, būna kelios dienos, kai žalia spalva atrodo ypač sodriai, lyg kas šios spalvos ryškumą monitoriuje būtų atsukęs. Visada stengėmės tas kelias dienas metuose išnaudoti, ištaikyti saulėtą rytą arba vakarą ir tą agresyviai žalią spalvą užfiksuoti.
Ankstyvas ruduo irgi labai įdomus. Naktys ilgėja, taip klaikiai anksti keltis nebereikia, tada vėl prasideda rūkai, šalnos. Būna toks momentas, kai žolė dar žalia, bet rytais žemė jau pasidengia šerkšno sluoksniu. Tas šerkšnas pakeičia spalvas, padaro jas neįprastas – jokiu kitu metų laiku tokių nepamatysi.
O žiemą išvis kiti iššūkiai – vien apsirengti minusinėje temperatūroje skrendant be lango reikia nevaikiškai, kaukę užsidėti, specialias pirštines, ausines, kad su pilotu susikalbėtum, o ant jų – kepurę. Šviesos, atspindžių nuo sniego daug, viskas vienodai balta – labai sunku įdomų kadrą pagauti (...).
– Kodėl atsisakėte standartinių „cliché“ kadrų: Katedros aikštės, Trakų pilies, Palangos tilto?
– Vien todėl, kad tai jau iki skausmo pabodę vaizdai. Nenorėjau parengti dar vieno albumo su dar viena Trakų fotografija. Standartinė beveidė nuotrauka su Trakų pilimi ar Palangos tiltu ant knygos viršelio arba kokio atviruko man yra fantazijos trūkumo arba noro dar šiek tiek išsunkti statistinį turistą pavyzdys (išvis liūdna, jeigu netgi viena ir kita tuo pačiu metu).
Stengiantis būti objektyviam, reikia pripažinti, kad ir albume „Nuostabi šalis“ yra keletas dažnai fotografuojamų vietų, kaip antai Vilniaus senamiestis. Tačiau šiuo konkrečiu atveju siauras senamiesčio gatveles ir tankiai suspaustus pastatus naudojau kaip iliustraciją kontrastui su gausybe tuščios vietos ir apleistų sodybų Lietuvos laukuose parodyti.
Kita vertus, jei fotografuočiau kokią nors Australiją, tikrai neatsispirčiau pagundai įamžinti Didįjį Barjerinį rifą ar Ajerso uolą, tuo pačiu metu kokiam nors vietiniam fotografui atlaidžiai besišypsant dėl mano banaliai pasirinktos lokacijos. Kiekvienas fotografas turi savų motyvų darydamas cliché kadrus arba jų nedarydamas – patys savaime jie mažai ką pasako, reikia žiūrėti, kokia istorija klijuojasi iš tų kadrų.
– Ak, taip, kokią techniką naudojote? Neapvylė?
– Ieškodamas tobulo rezultato išbandžiau velniškai daug visokių objektyvų ir fotoaparatų. Gera fototechnika pati savaime negarantuoja gerų nuotraukų, pasistengus ir nestokojant talento galima ir su pusiau mėgėjiška kamera stulbinančių rezultatų pasiekti.
Vis dėlto fotografuoti iš lėktuvo ir taip nėra lengva – viskas vibruoja, juda, pučia stiprus vėjo srautas, o ir šviesos dažniausiai per mažai dėl poreikio naudoti labai trumpą ekspoziciją. Be to, priimti sprendimą dėl kompozicijos ir fotoaparato nustatymų turi laiko ne minutes, kaip fotografuodamas peizažą nuo žemės, bet sekundes ar net jų dalis. Čia, priešingai nei ant žemės, pasistatęs trikojo ramiai nepakomponuosi, nepažaisi su nustatymais. Prie viso šito dar pridėkime norą padaryti techniškai nepriekaištingą kadrą, nuolatinį šviesos trūkumą, ir gausime poreikį turėti kuo tobulesnę fotografijos įrangą, kuri leistų maksimaliai patogiai fotografuoti ir kuo mažiau galvoti apie techninius fotografinius aspektus.
Daug broko pradžioje pridarydavau, dabar net dantimis griežti norisi žiūrint į kai kurias kokiais 2006–2007 m. darytas nuotraukas: momentas nepakartojamas, o gero techninio išpildymo nėra – albumui netinka. Po ilgų bandymų apsistojau prie „Carl Zeiss“ rankinio fokusavimo fiksuoto židinio nuotolio objektyvų. Nemažai nuotraukų padaryta su „Distagon“ 21mm f/2.8 , „Distagon“ 28mm f/2.0 ir „Palnar“ 50mm f/1.4 objektyvais. Tik teleobjektyvus teko rinktis jau kitų gamintojų, su autofokusu. Labai patiko „Canon“ EF 300mm f/2.8. Lėktuvo kabinoje su šituo 3 kg monstru nelengva – kitą dieną rankų nebegali pakelti, bet rezultatas atperka viską.
– O kaip dėl pačių fotoaparatų ?
– Per tuos aštuonerius metus, kol fotografavau, skaitmeninė fototechnika padarė tikrą revoliuciją. 2006 metais tikrai buvo labai svarbu pasirinkti (arba išgalėti nusipirkti) tinkamą fotoaparatą – nuo to daug kas galėjo priklausyti. Dabar jau pats fotoaparatas nėra taip kritiškai svarbu su sąlyga, kad jis modernus ir aukštos klasės. Skaitmeninė fotografija tiek pažengė, kad visų gamintojų kameros yra pakankamai geros, atsidūrusios išmanančio žmogaus rankose.
Naudojau „Canon“ ir „Nikon“ profesionalią įrangą. Man „nikonai“ kažkodėl labiau prie širdies. Tačiau šios dvi kompanijos kažkodėl labai įdomiai konkuruoja – leidžia viena kitai tam tikru momentu pabūti gerai apčiuopiamu žingsneliu priekyje. Todėl, norint turėti geriausią ir savo tikslui tinkamiausią techniką, tenka šokinėti tarp gamintojų. Taip jau nutiko, kad dauguma šio albumo nuotraukų padarytos su „Canon“ – tuo metu, kai daugiausia fotografavau, šis gamintojas buvo stipresnis. Dabar – „Nikon“ laikas. Labai įdomiai atrodo „Pentax“ pastangos vidutinio formato srityje – būtinai reikės šiuos žaislus skrydyje išbandyti.
– Koks Jūsų požiūris į skaitmeninę fotografiją, ar juostelė turi pranašumų?
Mano įsitikinimu, ši diskusija baigėsi apie 2008 metus pakankamai ištobulėjus skaitmeninei fototechnikai. Apskritai žmogui, žiūrinčiam į galutinį fotografijos proceso rezultatą, neturėtų būti labai svarbu, kokia technine įranga tai buvo pasiekta. Kiekvienas fotografas, šiandien vis dar fotografuojantis į juostelę, turi savų motyvų ir paskatų. Vienu atveju tai gali būti svarios ir gerbtinos priežastys, kitu – tik tuštybė ir bandymas išsiskirti šiuo vieninteliu techniniu aspektu, o ne nuotraukų turiniu. Didžiuotis tuo, kad fotografavai nenaudodamas skaitmeninės technikos, ir menkinti ja besinaudojančius būtų tas pat, kas didžiuotis, kad į kokį nors pokalbį atjojai arkliu, o ne mašina atvažiavai, ir dėl to teigti, kad tavo nuomonė yra svaresnė.
– Gal ką pametėte?
– Ore keisti objektyvus ir korteles teko nuolatos, laimei, joks daiktas nebuvo iškritęs. Vis dėlto galiu papasakoti vieną su tuo susijusią, laimė, gerai pasibaigusią istoriją.
Skridome keturviečiu lėktuvu „Wilga“. Palyginti su mažosiomis dvivietėmis „Cessnomis“, tai gana didelis ir galingas lėktuvas. Su juo fotografuodami išimame šonines duris, užimančias visą lėktuvo šoną. Aš patogiai atsisėdu gale ir prisirišu diržais, ant laisvos sėdynės susidedu fotoaparatus ir objektyvus. Vienintelis nepatogumas, skrendant šiuo lėktuvu, yra labai galingas vėjo srautas dėl išimtų durų. Per vieną skrydį nusprendžiau pasikeisti objektyvą ir paprašiau piloto ramiai paskristi keletą minučių. Kad vėjas nepripūstų dulkių, atsisegiau diržus, persėdau šiek tiek toliau nuo srauto, pasikeičiau objektyvą, persėdau atgal prie išimtų durų ir paskui dar kokį pusvalandį fotografavome. Daug sukiojomės, persisvėręs per bortą ieškojau tinkamo kampo. Tik kai nusileidus bandžiau atsisegti diržus, labai išsigandau...
Dėkoju už pokalbį.
DELFI vyko nuotraukų konkursas fotografijų albumui laimėti. Dėkojame visiems dalyvavusiems ir balsavusiems. Skaitytojų simpatijas pelnė ir albumus gaus Kaišiadorietė, atsiuntusi nuotrauką „Menesienoje po Kaišiadoris“, ir B. Kairienė, atsiuntusi nuotrauką „Rokiškio r. Kuosių kaimas“.
Fotografijų albumo autorius Vidas Kaupelis nuotraukų nugalėtoju išrinko nuotraukos „Rytas ir vakaras“ autorių, kurį prašome kreiptis el.paštu kamile.baubinaite@delfi.lt. Su kitais laimėtojais susisieksime asmeniškai! Kitus prašome neliūdėti ir dalyvauti kituose DELFI Piliečio rengiamuose konkursuose!