Visą gyvenimą mes dedame titaniškas pastangas, norėdami suteikti savo kūnui sveikatos, o galų gale mes vis tiek prarandame jėgas ir tiesiog subyrame ir tampame dulkėmis. Ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis procesas yra visiškai nenaudingas. Bet mes matome, kad gamta nesukuria nieko, kas neturi prasmės. Taigi, ką tai reiškia? Ar tikrai tam, kad nuo gimimo iki mirties turėtume kovoti tik už išgyvenimą?
Vienu metu materialistas-dialektas Friedrichas Engelsas teigė, kad „gyvenimas yra baltyminių kūnų egzistavimo būdas“. Tai yra gyvenimas yra tam tikra baltymo egzistavimo forma. Graži, žinoma, formuluotė. Bet šiuo atveju šiuo požiūriu nėra skirtumo tarp žmogaus ir, pavyzdžiui, varlės. Tačiau, skirtingai nuo varlės, žmogus gyvenime yra tiek daug abejonių, kančių ir nusivylimų, kad galbūt jam vertėtų gimti varle? Taigi, kas mes iš tikrųjų?
Gamtoje yra 3 skirtingi lygiai: negyvas, augalų ir gyvūnų. O žmogus dabartiniame savo vystymosi etape priklauso gyvūno lygiui. Tiesa, galima sakyti, kad gebėjimas suprasti kalbą išskiria jį iš gyvūnų, tačiau kyla klausimas: kuo jis būtent išsiskiria? Geresnis gyvenimo pažinimas? Arba tai, kad egzistavę kaip visi kiti gyvūnai mes išmokome juos ir kitus gamtos lygius naudoti savo naudai? Bet tai nepakelia mūsų aukščiau už gyvūno lygį.
Taigi mes turėtume atlikti gilesnę analizę ir suprasti, kas ypatingo šiame „baltymų maiše“, šiame kūne, kuris vaikšto ant dviejų kojų kaip gaidys, kvėpuoja oru, valgo, geria ir dauginasi kaip bet kuris kitas gyvūnas.
Aišku, visų pirma, protas skiria žmogų nuo gyvūno. Ir naudodamasis šiuo protu, jis nustojo laukti malonės iš gamtos – išplėtojo mokslą ir technologijas, sukūrė sau, kiek įmanoma patogesnę gyvenamąją aplinką. Ar tai viskas? Tai kur baigiasi mūsų skirtumas nuo gyvūnų? Iš paprastų gyvūnų mes tapome labiau išsivysčiusiais gyvūnais, kurių vienintelis tikslas yra jaustis patogiai šiame gyvenime?
Kabalistai sako, kad tai nėra žmogaus egzistavimo tikslas. Yra kažkas, kas daro mus daugiau nei tik labai išsivysčiusius baltymus. Ir tas „kažkas“ yra noras sužinoti, dėl ko mes gyvename. Būtent tai mus išskiria iš gyvūnų ir padaro mus žmonėmis.
Gyvūnai, kaip ir mes, nori gyventi ir bijo mirties. Bet kodėl aš gyvenu – šį klausimą užduoda tik žmogus. Tiesa, ne visuose šis klausimas aiškiai egzistuoja. Vaikai to klausia dažniau, bet užmiršta užaugę. Ir tiktai apie 10 proc. suaugusiųjų rūpinasi gyvenimo prasme. Tačiau mūsų laikais jų atsiranda vis daugiau.
Tam padeda koronavirusas, karai, rinkų griūtis ir socialinių ryšių sunaikinimas... Kitaip tariant, visas mūsų gyvenimas šiandien lemia, kad žmonių nebetenkina tiesiog fizinė egzistencija. Juo atkakliau jie pradeda užduoti sau klausimus apie būties prasmę ir, tikiuosi, kad jie nenusiramins, kol negaus atsakymų. Kol nesužinos, iš kur atsirado gyvenimas, iš kur mes patys atėjome, kokios jėgos kontroliuoja mūsų realybę ir kokie jų įstatymai.
Tie, kurie pradeda ieškoti atsakymų į šiuos klausimus, nustoja tiesiog plaukti gyvenimo eigoje. Jie pradeda mokytis valdyti savo gyvenimą, jaučia, kad yra bendros gamtos sistemos dalis ir naudodamiesi kabalos metodu randa ryšį su aukštesne prigimtimi. Pradeda matyti, kad jie visiškai neturi ko bijoti.