Edvardas Žičkus: Ne veltui sakoma, kad jei velnias turės noro pakišti tau koją, tikrai ras galimybę. Per daugiau nei dešimtmetį televizijoje nebeskaičiuoju nutikimų, kuomet lemiamu momentu užstrigo juosta, neįsirašė garsas, klaidingo mygtuko paspaudimu kompiuteryje dingo iš užsienio parsivežta brangi medžiaga ar streikuojanti kamera netinkamai suvedė balansą ir grįžęs į biurą supratai, kad viską teks perfilmuoti iš naujo, nes ekrane esi žaliu veidu.
Tačiau didžiausia kiaulystė man nutiko prieš porą metų Niujorke (tai iki šiol laikiau paslaptyje, bet dabar jau galiu į šį nutikimą pažvelgti kaip į nuotykį, o ne į profesinę traumą). Tąsyk filmavome pasaulinio muzikos konkurso „Avon Music Awards“ superfinalą (kuomet nugalėtoja tapo Evelina Anusauskaitė). Laidą vedžiau iš šurmuliuojančios naktinės Times aikštės.
Po daugelio metų tada pirmąkart prieš kamerą drebėjo kojos, nes triukšmas aplink buvo beprotiškas, aplink mane su operatoriumi susirinko minia smalsuolių ir aš negirdėdamas savęs ir per prožektorius normaliai net nematydamas kameros „akies“ bėriau savo tekstą į....niekur. Laimei, šis adrenalininis eksperimentas pavyko gerai, užtat su svarbiausia kelionės misija - pakalbinti dainininkę Fergie iš „Black Eyed Peas“ - kilo aibė bedų. Su šia misija į Niujorką atskrido 700 žurnalistų iš viso pasaulio, o interviu buvo paskirti tik 15 laimingųjų.
Nors tarp jų buvau ir aš, tačiau viskas keitėsi kosminiu greičiu ir ilgainiui tapo aišku, kad Fergie nenusiteikusi jokiems susitikimams su žiniasklaida. Tačiau alkūnių ir mano lietuviško žavesio pagalba man pavyko ant raudonojo kilimo „išsikovoti“ jos dėmesio ir...nufilmuoti nuoširdų bei atvirą 15 minučių interviu (rekordiškai ilgą raudonam kilimui).
Kai galiausiai jau braukiau prakaitą nuo kaktos ir atsigrežiau į operatorių, jo veide išvydau bauginantį žvilgsnį, kuris nieko gero nežadėjo. Pasirodo, interviu metu išsikrovė kameros akumuliatorius ir mudviejų pokalbis įsirašė ne visas. Galvoje sukosi košmariškos mintys, kiek jo įsirašė, ar apskritai kas nors įsirašė? Vėliau paaiškėjo, kad į Lietuvą grįžti teks su vos trečdaliu ilgai laukto interviu su Fergie. Gerai tik tai, kad ji išties kalbėjo puikiai, tad ir tos 5 išlikusios minutės buvo labai vertingos. Tad štai dar vienas įrodymas, kad velnias pagalius įkišti į ratus gali pačiu netikėčiausiu momentu.
Violeta Mičiulienė: Kiekviena laida turi kažkokius išskirtinumus ir kiekvienoje laidoje, jeigu nori, tu pamatysi ir pamatai koks tu esi žmogus.Būna žmonių, prie kurių limpa nesąmonės . Mano gyvenime visi nesusipratimai yra susiję, aplink mane yra tokie žmonės, kurie padaro situaciją keistą, aš pati dažniausiai patenku į tokias situacijas.
(...) Yra skirtingi dalykai, kai tu filmuojiesi tik laidoje, kurioje kalbi, kurioje esi tik pašnekovas, kiti dalykai - kai yra filmuojami serialai kaip „Miljonieriai“, ten situacijų buvo labai daug ir juokingų. Mes filmavome, kaime žmonės nebuvo perspėti, kas vyksta ir vienas iš aktorių, Vaidas Pračkaila, ir aš vaidinome: aš buvau „baba“, o jis – klebonas. Mes ėjome ir pro šalį dviračiu važiavo žmogus. Jis mums sako - „Garbė Jėzui Kristui“. Ir mes supratome, kad mus palaikė tikrais personažais. Pagal personažą teko ir išmaldos prašyti, sustojo moteriškė ir pradėjo man moralą skaityti...
Paskui „pasijungiau“ į vaidmenį, kad aš esu rusė moteriškė, išgėrusi, neiįgalioji jo karo, kad nepavyko prisitaikyti Lietuvoje... Yra buvę momentų, kai kieme buvo filmuojamas serialas „Miesčionys“, aš nuėjau į kavinę pavalgyti, nes buvo šalta, atsisėdau valgyti ir prie manęs priėjo moteriškė su megzta berete, sako, ar aš nežinau, kokia aš esu panaši į vieną tokią aktorę iš serialo. Aš sakau - „ką jūs sakote?“. Ir paskiau ji pradėjo pasakoti, ką aš tame seriale veikiu... Tai buvo vienas iš baisiausių dalykų, kai aš apie save girdėjau tokių nesamonių.
Aš jai ir sakau - „aš ir esu ta moteris“. Ji man sako, kad visos norėtų būti į ją panašios.Tuomet pasikviečiu padavėja ir sakau - „jūs jai paaiškinkit, kas aš esu“, padavėja sako - „jūs ką, televizoriaus nežiūrite“. O ta moteriškė su berete tuomet sako, kad mes susitarę - draugės. Ir aš jai neįrodžiau, kad aš ne aš...
Paskui yra buvę, kai vedžiau šventę, berods Birštone, jog apsauga sako, kad į užkulisius pas jus atėjo dvi moteriškės. Jos atėjo ir sako - „mes su Aldona susiderėjom iš ledų porcijos, kad jūs Kučinsko žmona“. Aš sakau - „Aldona, eini pirkti ledų, aš su Kučinsku nemiegu“. Kita sako, kad taip ir sakė...
O filmuojant televizijoje, ypač tokias laidos kaip „Prajuokink mane“, „Juoko kovos“ ten yra buvę visokiausių situacijų. Jei atvažiuoja vyresnio amžiaus vyrai, tai atvažiuoja mane pačiupinėti, pažiūrėti, esu dėmesio centre. Jau pripratau, kad esu čiupinėjimo, žiūrinėjimo objektas, bet kai pasako, kad „atvažiavau į jus gyvą pažiūrėti“...Bet juk manęs negyvos kaip ir niekas nematė.
Tai, ką mato žmonės, yra tik ledkalnio viršūnė, patys smagumai, linksmumai ir vyksta tuose televiziniuose dalykuose...
Andrius Užkalnis: Mano laidoje filmavimai labai santūrūs, tik darbas. Gal žmonės įsivaizduoja TV gyvenimą kitaip, bet aš darbe esu labai sausas ir net nedraugiškas. Per du sezonus su kūrybine grupe nesu net nė karto šventęs ar net alaus išgėręs. Man regis, taip ir reikia. Linksmiausia man buvo, kai filmuojant laidos svečią, dainininką Arvydą Vilčinską, pabaigoje paprašiau jo dar padainuoti ir pradėjau pritarti jam pats.
Dainuoti visai nemoku, ir skambėjo, žinoma, tragiškai. Arvydas pasakė: „Andriau, jūs turite kitų talentų“, ir šypsojosi. Man buvo labai juokinga, kai daug žiūrovų - net mano mama - man paskui sakė, kad „tu gi visai nepataikei“. Lyg aš nežinočiau.