Apie šalį drebinančius dalykus: jaunimo godos, N.Venckienė ir skalūnai

Po ilgo laiko vėl nusprendžiau pakalbėti apie kai kuriuos mūsų ir ne tik mūsų šalį drebinančius dalykus. Apžvelgsime daugelį dalykų, kai kuriuos plačiau, kitus glaustai. Visa tai, ką aš čia apžvelgsiu, yra mano asmeninė nuomonė ir matymas tų dalykų, kurie vyksta aplink. Taigi pradedame.

Abiturientų problemos dėl programinės literatūros

Turbūt visi, bent kažkiek žinantys Lietuvos istoriją, yra girdėję Antano Terlecko vardą. Žmogus, kuris kovojo už nepriklausomą tautą ir negailėjo tam jėgų. Ir štai visai neseniai šio žmogaus anūkas pasireiškė su komentaru, kad 28 autoriai mokyklinėje programoje yra didžiulis ir neaprėpiamas dalykas. Po straipsnio apie šį dalyką atsirado daug komentarų, kad neįmanoma tiek daug autorių aprėpti. Ir tai privertė susimąstyti. Labai gerai susimąstyti apie tai, iki kokios ribos mes greitai prieisime.

Visiškai nebenorima skaityti ir viskas, kas susiję su skaitymu, laikoma sekinančiu ir varginančiu dalyku. Ir aš norėjau paklausti, ar toks autorių kiekis yra labai didelis? Ir atsakingai galiu atsakyti, kad tai tikrai nėra labai didelis kiekis. Jei bent truputį mąstai apie ateitį, daugiau nei pusę autorių gali perskaityti pradėjęs nuo kokios 8 – 9 klasės. Juk kiekviena lietuvių kalbos mokytoja ar mokytojas jums suteiks sąrašą, kokią literatūrą reikia perskaityti būnant paskutinėje klasėje.

Žinoma, visam tam procesui reikia bent šiokių tokių minimalų pastangų ir susidėlioti gyvenimo prioritetus. Vietoj tokių tikrai beprasmių dalykų kaip vakarėliai, klubai ar valkatavimai po gatves galima paimti knygą į rankas. Ir tada per dvejus ar trejus metus jūs tikrai perskaitysite daugiau nei pusę sąrašo.

Kaip vienas komentuojantis žmogus išsireiškė, juk vasarą bibliotekos irgi dirba. Yra ne tik programinė literatūra, bet ir įvairios literatūros, kuri moko, kaip rašyti analizes. Na, atsiprašau, bet šiais laikais per pamokas jau yra kreipiamas dėmesys ne į tai, kas pasakojama per ją, bet žaidžiama su telefonu ar užsiimama beprasmiais dalykais.

Aišku, atsiras besiputojančių: kam reikia vasarą eikvoti knygų skaitymui? Tai aš labai nuoširdžiai pasakysiu, kad tada jūs neeikvokite laiko svajonėms apie universitetą ir gerą specialybę. O kad vaikai skaito mažai knygų, matosi iš to - pas juos jau nebėra fantazijos. Ir tai priverčia labai stipriai sunerimti.

Kažkam tai – gal beprasmis reikalas, bet tokie vaikai kažkada užaugę užims atsakingus postus, dėka įtakingų tėvelių, ir valdys mūsų šalį. O ką jie gali valdyti, jei nelabai sugeba normaliai dėstyti savo minčių? Bet šiais laikais vaikai jau pradeda ir sukčiauti. Juk kad ir prieš 20 metų, kai dar nebuvo taip plačiai paplitęs internetas, knygas tekdavo perskaityti visas ir tada jas analizuoti. O štai dabar įėjus į keletą tinklapių galima jas parsisiųsti už mokestį ar be jo, taip pat ir - įvairiausių kūrinių analizes.

Ir dar vienas, jau paskutinis dalykas. Juk programinės literatūros sąrašas jau pakankamai ilgą laiką nekinta ir apie analizuojamus kūrinius galima prisirinkti pakankamai daug informacijos. Dar vienas nepatinkantis daugeliui dalykas, kad, pasak jų, programinė literatūra yra atgyvenusi ir jau nebeatitinka nūdienos problemų ar gyvenimo ritmo. Bet norėtųsi paklausti: o kokios literatūros jūs norite? Juk tai yra mūsų tautos klasika, o kitų šalių literatūros šedevrai jau ne vieną dešimtmetį neranda sau lygiaverčių konkurentų.

Paimkime, kad ir Vinco Mykolaičio – Putino, Ievos Simonaitytės ar Kristijono Donelaičio kūrybą mūsų tautoje ir Viljamo Šekspyro ar Servanteso kūrybą užsienio literatūroje. Aišku, daugelis norėtų, kad programoje atsirastų Lady Gagos ar Zvonkės biografijos ar kita rašliava, bet tam ir yra literatūros pamokos, kad jos skatintų mūsų fantaziją ir analitinį mąstymą. Programinę literatūrą sudarinėja žmonės, kurie tikrai išmano savo darbą. O ir protingais mes negimstame, bet tampame skaitydami knygas ir kažkuom domėdamėsi.

Jaunimo godos dėl energetinių gėrimų

Dar viena, labai įdomi tema. Jau ne vienerius metus tarp jaunimo plinta ne tik rūkalai ir alkoholis, bet ir dar viena nesąmonė. Tai yra energetiniai gėrimai. Po straipsnio šia tema taip pat atsirado daugelis komentarų. Iš leksikos, kuri sklinda po komentarų kauke, galima jausti jaunimo susinervinimą. Atsiranda tokių komentarų, kad jaunimas perka tai, ką nori, nes tai yra jų pinigai ir jie visiškai suvokia, ką daro.

Atsiprašau. Tikrai atsiprašau. Ką gali suvokti 8 – 9 metų vaikas? Ir be to, kokie gali būti asmeniniai pinigai? Tuos pinigus tėvai vaikams duoda tam, kad jie mokykloje pavalgytų. Supraskite, kad jie duodami tikram karštam maistui. O kur tie pinigai išeina? Ogi visi tie pinigai išeina beprasmybėms kaip bulvių traškučiai, energetiniai gėrimai, po to atsiranda rūkalai ir alkoholis.

Atsiranda tokių, kurie mėgina daugeliui įrodyti, kad energetiniai gėrimai yra sveikas dalykas. Pateikiamos įvairios užsienio straipsnių nuorodos ir kita medžiaga. Na, taip, kai kam taip galima „užmuilinti“ akis. Bet reikia vieną suprasti - komerciniai energetiniai gėrimai labai skiriasi nuo tų gėrimų, kuriuos vartoja profesionaliai sportuojantys žmonės. Na, o kuo skiriasi?

Pirmiausia, tai kaina. Aš duodu šimtą procentų, kad tų gėrimų nei vienas iš mūsų neįpirktumėmė, nes jų kaina yra šimtą kartų didesnė nei visų parduotuvinių. Antra, pasižiūrėkime į tai, kokias pasėkmes sukelia visi tie atseit„energetiniai“ gėrimai. Ogi širdelė tikrai labai stipriai kenčia. Yra ne vienas ir ne penki atvejai, kai nuo per didelio šio gėrimo kiekio ištinka insultai ar širdies smūgiai.

Ne retai visas tas „produktas“ vartojamas kaip tonizuojanti priemonė, po „nugėrimo“, kad ryte būtų galima nueiti į darbą ar mokslo įstaigą. Išeitis viena: nereikia užsiimti nesąmonėmis ir ryte būsite žvalūs kaip gintaras.

Ne retai nelaimės įvyksta, kai šį gėrimą maišant su alkoholiu naudoja klubuose. Tai dar vienas pavyzdys, kai nesąmoningo poelgio pasėkmės gali būti labai skaudžios. Bet kodėl jaunimas taip „pūtojasi“ išgirdęs, kad tai bus galima pirkti tik sulaukus 18 metų? Atsiranda tam tikra priklausomybė ir savotiškas „kietumo“ jausmas. Taigi „žalias jaunimėlis“ labai nori būti „kietas“ ten, kur nereikia. Taigi, sveikinu valdžią dėl sprendimo apriboti energetinių gėrimų prekybą.

Diskusija dėl skalūninių dujų gavybos

Problema numeris vienas šiuo metu mūsų valstybėje. Šiam klausimui pasitelkiama valdžia,

mokslininkai, gyventojai ir net užsienio duomenys. Ir štai jau netrumpą laiko tarpą aš irgi seku visas šias batalijas ir man darosi truputį keista. Jau spėjusio tapti legendiniu Žygaičių kaimo bendruomenė stojasi mūru už tai, kad jų gyvenvietėje nebūtų statoma skalūninių dujų gavybos stotis.

Na, taip, prasideda įvairios mokslinės spekuliacijos dėl gamtos užterštumo, žemės drebėjimų ir panašiai. Bet klausykit, juk tai yra valstybės turtas. Ir šį turtą valstybė turi teisę išgauti. Besiklausant kai kurių diskusijų man norisi paklausti visų tų žmonių vieno klausimo: o kodėl mes skundžiamės dabartine šildymo kaina? Tai jei jūs nenorite alternatyvios energijos šaltinio, tai ir tylėkite dėl dabartinių kainų. Keista atrodo ir kai kurių politikų, o ypač buvusio prezidentės patarėjo Lino Balsio pozicija. Man tai kvepia neskaniais motušės Rusijos reikalais. Šaukiam jau daugiau nei dvidešimt metų, kad reikia atsiskirti nuo Rusijos, bet atsiradus galimybei vėl tupime vietoje.

Buvo užsakyta mokslinė studija, kurią atliko Lietuvos Mokslų Akademijos moslininkai. Ir ji buvo tokia, kad gavyba nesukels jokio pavojaus. Ir gavę išvadą politikai kažko vėl nepatenkinti. Na, tokia jau politika, kad reikia rinkti pliusus kitiems rinkimams. Ir dar vienas dalykas, kuris man atrodo įtartinas, yra Žygaičių kaimo bendruomenės aktyvus pasipriešinimas gavybai. Pasakysiu kodėl: prieš maždaug dešimtmetį buvo toks atvejis, kad vienas verslininkas savo žemėje norėjo statyti vėjo jėgainių parką. Bet buvo viena problema, kad reikėjo atitiesti maitinimo kabelį reikėjo per vienos pensininkės žemę. Bendras ilgis – penkiolika metrų. Ir kaip jūs manote, ką ta pensininkė pasakė? Ji pareiškė, kad leis tiesti kabelį tik tokiu atveju, jeigu jai bus sumokėti penki milijonai litų. Aišku, niekas nebuvo statoma. Taigi, ir čia man kvepia tokiu dalyku. Tik norėtųsi palinkėti šio kaimo gyventojams, kad jiems nepritaikytų įstatymo, kad žemė nusavinama valstybės reikmėms.

Popiežiaus rinkimai

Štai visai neseniai visas katalikiškas pasaulis buvo nustebintas popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimu. Tai pirmasis atsistatydinęs popiežius per daugiau nei 600 metų. Kai kurie tokį jo sprendimą gerbė, kiti tai pavadino nelabai gražiu poelgiu. Aš tai vertinčiau kaip teisingą veiksmą ir pripažinimą, kad jau nebegali atlikti savo pareigų. Tikrai būdavo gaila žiūrėti į popiežių Joną Paulių II. Ir štai, visas pasaulis laukė, kas gi bus tas naujasis popiežius. Prisipažinsiu ir aš buvau prie televizoriaus laukdamas, kada gi pasirodys balti dūmai Siksto koplyčio kamine.

Ir štai, kai jie pasirodė, visas pasaulis nuščiuvo. Ir po keletos minučių balkone pasirodė žavus seneliukas – popiežius Pranciškus. Ir štai, Siksto koplyčios aikštėje prasidėjo šventė – visi džiaugėsi, kad išrinktas naujas bažnyčios vadovas. Tikrai graži ir svarbi akimirka visiems pasaulio katalikams. Bet mes turbūt nebūtumėmė lietuviais, jei to nepaverstume visai kitokiu dalyku.

(...) Įėjus į „Facebook“ esančią savo paskyrą pamačiau tokių komentarų ir nuomonių, kad net plaukai ant galvos piestu stojosi. Parašysiu truputį švelniau, bet jūs suprasite tų komentarų esmę (...). Visa esmė buvo tokia, kad štai, bažnyčia išsirinko savo gėjų vadą ar vyriausiąjį vaikų tvirkintoją. Skaičiau ir gerklėje atrodo lyg kažkas būtų pridergę. Mano manymu, jei tau tai nepatinka, tai tu ir patylėk. O geriausia, jei iš visų šių gyventojų būtų atimti kompiuteriai. Ir dar įrašytos solidžios baudos už liežuvėlio nelaikymą.

Venckienės imuniteto panaikinimas ir visa pedofilijos byla

Tai turbūt viena iš pačių geriausių žinių, kokias teko girdėti paskutiniu metu. Aš norėčiau pasidžiaugti todėl, kad galbūt pagaliau visa ši istorija baigsis. Tiek laiko besitęsianti istorija kai kam jau primena labai didelę nesąmonę. Ir kai kuriais atvejais tai primena veiksmo filmą, bet jau labai prastos kokybės. Per šią istoriją jau mirė, ar jiems buvo padėta mirti, penki žmonės.

Kodėl aš džiaugiuosi Venckienės imuniteto atėmimu? Man bus įdomu pamatyti, kai ši politikė apgins savo teisybę ir kas liks iš jos drąsos. Bet iš to seka dar trys dalykai: minios psichozė, visam gyvenimui traumuota mergaitė ir vaikų baimė. Ir štai, pakalbėsim apie viską iš eilės. Pirmiausia, kas man net sukelia juoką, tai minios psichozė.

Ir štai, kai aš pasižiūriu į tuos žmones, pagalvoju, kad Lietuvoje vis dar yra nepanaudotų išteklių. Dienos metu prie namo stovėjo daugybė žmonių: tai ne tik pensininkai, bet ir jauni žmonės. Jei jie ten stovi, vadinasi, neturi darbo. Ir štai vienas labai geras pasiūlymas. Darbo biržos atstovai galėjo atvažiuoti ir visą šią minią susirinkti (...).

Ir štai ko man labiausiai gaila – tai mergaitės. Ši vis dar besiformuojanti asmenybė mano manymu jau yra sutraumuota visam gyvenimui. Taip, dabar ji dar maža, jai visas gyvenimas prieš akis, bet pagalvokim, kad ji užaugs. Jai reiks pradėti gyventi, atsiras pirmoji meilė, jausmai. Ir kas tada prasidės? Baimė. Tiesiog baimė. Manau, kad visą vaikystę matyti vaizdai ir girdėti žodžiai jai įvarys baimė, kurios negalės išnaikinti niekas (...).

Ir štai, paskutinis akcentas, kuris parodo, kaip ši istorija kenkia vaikams. Praėjus visai neilgam laikui po istorijos pradžios aš nuėjau prie upės isimaudyti. Buvo dar gana ankstus metas, apie dešimtą valandą ryto. Nusirengiau ir atsiguliau ant smėlio pagulėti ir pasišildyt prieš saulę. Ir štai, tada atėjo dvi iš pažiūros septynių metų mergaitės. Aš tada buvau vienas. Ir tada mane nustebino jų poelgis. Jos mane pamatė ir sakydamos, kad bus kaip Kedžio mergaitei, pasileido bėgti. Nors aš dar mėginau sakyti, kad maudykitės, jos pabėgo (...).

„Maisto banko“ akcija

Kiekvienais metais parduotuvėse dvi dienas yra prašoma paaukoti maisto produktų vargstantiems

žmonėms. Ir aš kiekvienais metais paaukoju bent už kelias dešimtis litų. Ir pastebėjau vieną tokią tendenciją. Aukoja žmonės, kurių pajamos yra mažos arba bent jau vidutinės. Ir nuperkama ne vienas, o keli produktai. Ir štai, tokiomis akimirkomis matosi, kaip mumis rūpinasi aukštas pajamas gaunantys žmonės.

Vieną dieną parduotuvėjė bendravau su pažįstamu ir viena akimi stebėjau, kas paima iš mergaičių popierėlius ir kas ką nuperka. Papiktino vienas atsitikimas. Mergaitės, kurios dalija popierėlius dažniausiai yra jaunos ir tai atlieka nemokamai. Ir štai. ateina kostiumu dėvintis ponas su žmona ir mergaitė jam tiesia popierėlį. O ponas ne tik kad nepaima to popierėlio, bet dar ir trenkia jai per ranką. Pamatęs šį veiksmą, aš nejausdamas jokio sąžinės graužimo, jį išvadinau chamu, kiaule ir sielos bomžu. Na tai kas, kad kostiumą dėvi. Bet tai dar ne viskas.

Ateina į parduotuvę vietiniai verslininkai, valdžios atstovai ir pasiturinčiais save laikantys žmonės. Ir mano manymu, jie galėtų nupirkti visus išvardintus produktus už didžiausią kainą. Šimtas litų tokiam žmogui nieko nereiškia. Bet ne...Jei ir nuperka, tai pačių pigiausių sausainių ar arbatos. O krepšyje ar vežimėlyje pilna saldumynų, alkoholio ar kitų dalykų. Ir įmetę tą arbatą ar sausainius, vaidina, kad jau kažką padarė.

Ir dar kartais atsiranda tokių, kurie komentuoja - „kam aš turiu aukoti tinginiams“. Ponas verslininke, duok žmogui uždirbti algą o ne pašalpą, ir tada galėsi praverti burną. Todėl gerbiami ponai, per televiziją nevaidinkit, kad jums rūpi vargšas žmogus. Nes taip tikrai nėra. Vietoj vieno nesąmoningo vakarėlio, visą tą sumą paaukokit daugiavaikėms šeimoms ar vėžiu sergantiems vaikams.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!