Kviečiame perskaityti abiejų pusių – pacientės ir įstaigos – komentarus dėl situacijos ir pasidalyti savo patirtimi.
Pacientės skundas:
Po antradienį įvykusio sukrečiančio vizito Vilniaus gimdymo namuose, rimtai susimąsčiau, ar yra nors viena vieta Vilniuje, kur į gimdyvę visų pirma žvelgiama kaip į žmogų, o ne kaip į dar vieną
užpildytą vizito lapelį.
Prieš kelias savaites, išgirdusi apie daktarą X puikius atsiliepimus, užsirašiau konsultacijai Vilniaus gimdymo namuose.
Vizitas buvo paskirtas antradienio rytui, 10:30.
10:20 su šypsena veide stovėjau priimamajame.
Šiaip mano gimdymas numatytas rugsėjo pradžioje, taip kad laiko dar turiu, tačiau pati esu gyvas gimdymo traumos pavyzdys ir jau legenda tapusia „pamainų keitimosi“ auka. Situacija tipiška: keitėsi gydytojų pamaina, mamą paliko kankintis vieną, paskui jau mane pridususią traukė kaip beišgalėjo, sulaužė raktikaulį, pažeidė stuburą, o to pasekmes jaučiu iki šiol. Gimdyti pati negaliu, būtina Cezario operacija.
Priimamajame moterų – daug, seselė šūkauja (...) pavymui pirštu nurodydama kryptis: „Tu ateik čia, tu nueik ten, tu prisėsk ant suolo, tu palauk prie kabineto“.
Aš visai nebežinojau, ką man daryti, ir kuriai komandai priklausau: „ten“, „čia“ ar „ant suolo“.
Savo daktarą matau besisukiojantį už stalo ir garsiai pakartoju, kad esu užsirašiusi pas jį po dešimties minučių.
Tą pačią sekundę iš seselės išgirstu komandą: „Ant suolo!“ Instinktyviai atsiprašau ir prisėdu.
Daktaras praeina pro mane, nusivesdamas kitas moteris, aš dar kartą bandau kažką sakyti, tačiau seselė mane tuoj pat nutildo, pasakydama „Ji tik konsultacijai“. Aš jaučiu, kad jau nieko nebepridursiu.
„Na, ir konvejeris“, – teištariu pusbalsiu. Šalia sėdinti moteris pritariamai palinksi galvą.
Netrukus mane pasikviečia prie registratūros stalelio:
- Ko čia atėjot?
Į tai atsakymo nerandu.
Atsiverčia mano knygelę, o ten viršuje – siutimas pas neurochirurgą. Dialogas, kurį pamenu, buvo toks:
- Kas čia?
- Siuntimas. Aš turiu auglį stubure. Pati gimdyti negaliu. To ir atėjau, – jaučiu kaip kaupiasi ašaros.
- Tai ko atėjot ČIA? Kas jums čia taip prisakė? Ir išvis, ko čia šeštą mėnesį eit?
Tyliu, nes jaučiu, kad ašaros jau rieda per skruostus. Nesuprantu, kodėl turiu aiškintis.
Manau, ji mato kad verkiu, bet nieko nesako. Turbūt galvoja, kad man siaučia hormonai ir isterikuoju.
Klausia telefono numerio ir kitos informacijos, reikalingos užvesti kortelei, o paskui pakartoja jau girdėtą: „Ant suolo“.
Jaučiu, kaip kapsi nosis ir tada pamatau, kad tiesiog lašais iš nosies pradėjo bėgti kraujas.
Pasivalau ranka, kol rankinėje randu nosinę, ir sėdžiu sau taip... Ant suolo. Kruvinom rankom, kruvina nosine ir verkianti.
Niekas neprieina. Niekas nepaklausia ar man viskas gerai. Vaikšto visi pirmyn atgal, be galo susirūpinę savo reikalais, o ir kodėl turėtų būti kitaip?
Mano daktaras „atbūna“ su savo pacientėmis ir praėjus kelioms minutėms po vienuoliktos valandos išeina pro duris savais reikalais. Tiesiog. Aš lieku sėdėti.
Po gerų penkiolikos minučių kita daktarė pasiūlo mane pakonsultuoti, bet aš, užtinusiu veidu ir sukandusi dantis, pakartoju, kad esu užsirašiusi būtent pas daktarą X. Į tai ji tik pakraipo galvą ir atsako: „Daktaras X jau išėjo į gimdymo namus... Dirba. Labai užsiėmęs. Gal dar sugrįš, bet abejoju... Na, bet sėkmės Jums“, – ir nueina.
Lieku gailėtis savęs ir kitų moterų, kurias lygiai taip pat atsainiai priima, atsainiai palieka – priklausomai nuo to, kiek turi laiko. Palaukiu dar 10 minučių, o tada tiesiog atsistoju ir niekam nieko nesakiusi išeinu.
Neminiu vardų, nes tai sistemos, o ne žmonių problema. Suprantu, kad būdamas šioje sistemoje privalai su ja susigyventi, jei nori išlikti. Aš ir toliau mokėsiu mokesčius, kaip kad ir mokėjau iki šiol. Pagimdysiu vaikelį Kaune ar privačioje klinikoje, nes turiu tam galimybę, tačiau nepaliauju galvoti: „Kur mus tai nuves?“
Keliu sau ir savo aplinkiniams milijoną klausimų ir man visai ne gėda, kad apsiverkiau. Ne seselės tonas mane pravirkdė, ir netgi ne tai, kad išgirtasis daktaras nė neatsisuko į mane kruvina nosimi, išeidamas pro duris ir palikdamas mane sėdėti, nors buvau užsirašiusi konsultacijai. Mane gniuždo tai, kad kaip žmogus šioje, mano akimis, supuvusioje sistemoje aš esu visiškas niekas – tik dar viena dešrelė mėsos kombinate.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ligoninės komentaras
DELFI kreipėsi į Vilniaus gimdymo namus dėl skaitytojos aprašyto situacijos – ju savo pavardę įstaigai atskleisti sutiko.
Su DELFI kalbėjusi Vilniaus gimdymo namų konsultacinio skyriaus vedėja Elena Garšvienė dėl skundo buvo nustebusi ir tikina, kad įstaiga skundžiamasi pirmą kartą. E. Garšvienė skaitytojos nupasakotą situaciją apibūdino kiek kitaip.
Pašnekovės teigimu, pacientė atėjo užsirašiusi iš anksto, jai buvo užvesta ambulatorinė kortelė ir moteris buvo užrašyta vaisiaus širdies tonų patikrai. Paklausus, ar moteris turi siuntimą, ji nurodė, kad jį turi pas neurochirurgą ir atėjo susitarti dėl norimos atlikti procedūros.
„Pasodinome moterį prie gydytojos kabineto, kur yra konsultuojama, ir ji kiek palaukusi išėjo“, – sakė E. Garšvienė.
Paklausta apie tai, ar moteriai buvo suteikta pagalva, kai ji pradėjo verkti, iš nosies bėgo kraujas, E. Garšvienė nurodė, kad niekas to nematė.
„Ėjau ir viso savo personalo perklausiau, ar matė kas, kad iš nosies bėgtų kraujas. Ir pacienčių klausėm, tų, kurios lankosi pas mus – tikrai neužfiksavom“, – sakė E. Garšvienė. Ji pati sakė nieko negalinti pasakyti, nes pati pacientės nematė.
Dėl skunde gydytoju „X“, kurios pavardės skaitytoja laiške nenorėjo atskleisti, minėto asmens E. Garšvienė atsakė, kad tiksliai negali įvardinti, kas šis daktaras: „Jeigu ji norėjo kryptingai pas tą daktarą tiesiog galėjo prieiti, tas daktaras gal irgi nežino, kad ji yra atvykusi.“ Pasak E. Garšvienės, konsultaciniame skyriuje dirba dvi gydytojos ir minėtas skaitytojos gydytojas galėjo būti trumpam atėjęs pas pacientę ar pan.
Vilniaus gimdymo namų konsultacinio skyriaus vedėjos teigimu, kartais pacientėms tenka palaukti, nes nežinia, kiek užtruks kitai pacientei atliekama echoskopija – tai gali trukti ir 20 minučių.
Pasak E. Garšvienės, Vilniaus gimdymo namuose lankosi tos moterys, kurios užsirašo pačios, bei tos, kurios gauna siuntimą konsultacijai – jas gydytojai irgi turi priimti.
„Kartais tuo laiku nuo 9 iki 11-12 val. būna daugiau moterų, bet pas mus yra kur atsisėsti, dėl to ir prašėm, kad ponia atsisėstų ir palauktų, bet gal jai pasirodė, kad mes čia ją sodiname“, – teigė E. Garšvienė.