Natūralu, kad tokie pareiškimai kelia išgąsti. Juk šeimos gerovė ir laimė – vienos svarbiausių vertybių. Todėl dažnas lietuvis ima svarstyti, ar vykti į Norvegiją ir kurti čia namus sau bei savo artimiesiems? O kas, jei dėl kvailystės, pvz., per plono vaiko šaliko, pateksi į Vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) akiratį? Nusprendžiau išsiaiškinti, kiek tokiose baimėse yra tiesos.
Norvegija yra viena iš tų šalių, kuriose itin griežtai paisoma vaikų teisių. Dar 1953 metais čia buvo priimtas Vaikų teisių apsaugos įstatymas, ginantis juos nuo fizinių bausmių ir psichologinio smurto. Iki tol norvegų vaikai ragaudavo „beržinės košės“, bet šiandien auga jau trečia karta, auklėjama be diržo. Principas „Jei muša, vadinasi, yra už ką“ čia seniai pamirštas.
Mes taip pat suprantame, kad tėvai-monstrai yra tie, kurie diržo sagtimi lupa vaikus. Norvegijoje tokiems tėveliams iš karto dedami antrankiai. Tik šiais radikaliais atvejais vaikai skubiai perimami iš šeimų. Už sudavimą per užpakalį vaikas nebus atskirtas, nors tai ir fiksuojama kaip smurtinis elgesys. Pagal statistiką, būtent iš lietuvių šeimų paimama mažiausiai vaikų. Šiuo aspektu VTAT suvestinėse mes užimame paskutinę vietą, lyginant su kitais imigrantais.
Taigi įvykus ginčui ar nesusipratimui, vaikai neatimami „čia ir dabar“ principu. VTAT vykdo išsamų tyrimą. Jo metu domimasi šeimos narių finansine padėtimi, psichologine sveikata ir kt. Tuo pačiu aiškinamasi, kaip vaikas bendrauja su tėvais. Jei šeimoje nėra smurto, besaikio alkoholio vartojimo ir pan. tyrimas krypsta tėvų naudai. Tik svarbu turėti kantrybės bei išlikti ramiam, nes šiauriečiams svetimos karštos emocijos.
Tad kodėl kyla šis konfliktas: dėl įstatymų nežinojimo ar per griežto norvegų mąstymo? Kaip jūs manote, ar vaikai Norvegijoje atimami be svarios priežasties?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!